Žmogus, kuris vadovauja Lietuvos ambasadai užsienyje, vadinamas diplomatiniu atstovu. Taip nurodo Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas.
Nors nustatyta, kad informacija apie kandidato į diplomatinius atstovus skyrimo procesą keičiamasi vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu, per pastaruosius 18 mėnesių viešai išgirdome bent 4 kandidatų pavardes. Kas iš to. Diplomatinio atstovo vis tiek nėra. O kovo mėnesį pasitraukus dabar mūsų ambasadai ES puikiai vadovaujančiam laikinajam vadovui Simonui Šatūnui, neaišku, ar berasime ir laikinai šiai liūdnai pagarsėjusiai atstovybei norintį vadovauti žmogų.
Žinoma, Lietuvos diplomatai ES atstovybėje yra kompetentingi, profesionalūs ir puikiai atstovauja Lietuvai, tačiau ES partneriams siunčiame signalą, kad ką ten mums ES žaliasis kursas, skaitmenizacija, investicijos ir kiti menkniekiai prieš vidines rietenas. Turbūt atitinkamai ir esame vertinami ES koridoriuose, kur vyksta kovos dėl reglamentų, programų, biudžetų ir tiesioginių išmokų.
Esama diplomatinių atstovų skyrimo tvarka
Pagal Diplomatinės tarnybos įstatymą, skiriant diplomatinį atstovą dalyvauja Užsienio reikalų komitetas, Vyriausybė ir Prezidentas. Būtent tokia tvarka ir surašyta 49 straipsnyje: „Iš anksto kandidatūrą apsvarsčius Seimo Užsienio reikalų komitete, diplomatinį atstovą užsienio valstybėje, gavus tos užsienio valstybės sutikimą priimti (agremaną), Vyriausybės teikimu skiria Respublikos Prezidentas dekretu, kurį taip pat pasirašo Ministras Pirmininkas“. Taigi, Užsienio reikalų komitetas, Vyriausybė, Prezidentas.
Prie ko čia užsienio reikalų ministras? Įstatyme jam numatytas vaidmuo pagal nutylėjimą, bet rolė smulkiau aprašyta nuo 2016 m. galiojančioje Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovų skyrimo ir atšaukimo procedūrų aprašo redakcijoje: „Diplomatinio atstovo kandidatūrą užsienio reikalų ministras (toliau ministras) aptaria su Respublikos Prezidentu ir Ministru Pirmininku. Aptarus diplomatinio atstovo kandidatūrą [...], diplomatinio atstovo kandidatūra teikiama Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komitetui [...] svarstyti“. Tada – agremanas, tada – Vyriausybė, na, o toliau – kaip numatyta įstatyme. Prezidentas pasirašo dekretą.
Taigi, summa summarum, Užsienio reikalų ministras atrenka kandidatą (ar keletą jų) į diplomatinius atstovus, aptaria su Prezidentu, suderina Seimo Užsienio reikalų komitete, gauna agremaną iš priimančios valstybės ar tarptautinės organizacijos, sulaukia Vyriausybės pritarimo, Prezidentas su Ministru pirmininku pasirašo dekretą ir... voilà! Deja, ES atstovybės atveju baltų dūmų kaip nėra, taip nėra. Jau 18 mėnesių.
Ką galime pakeisti?
Valstybių atstovų paskyrimai ilgai trunka ir kitose valstybėse. Į ambasadorių skyrimo procesą yra įtrauktos svarbiausios šalių institucijos. Tačiau dažniausiai procesas užstringa nesutariant parlamentui ir vykdomajai valdžiai. Pavyzdžiui, JAV prezidentas Joe Bidenas per pirmuosius savo prezidentavimo metus paskyrė net keliolika ambasadų vadovų, tačiau Senatas patvirtino vos keletą. Lietuvos atvejis yra išskirtinis ta prasme, kad pešasi Vykdomosios valdžios atstovai: Užsienio reikalų ministerija ir Vyriausybė su Prezidentūra.
Suprantu, kad ambasadorių skyrimas yra labai kompleksinis ir labai jautrus klausimas. Visgi išskirtinei situacijai reikalingi išskirtiniai sprendimai. Jeigu per vasario mėnesį taip ir nebus paskirtas nuolatinis Lietuvos atstovybės ES vadovas, artimiausiu metu svarstau Seime pateikti dvi Diplomatinės tarnybos įstatymo pataisas.
Galbūt įstatyme vertėtų nustatyti terminą, per kurį privalo būti paskirtas naujas diplomatinis atstovas šalyje, kurioje ankstesnysis atstovybės vadovas baigė darbą? Jeigu šio termino nebūtų laikomasi, Vyriausybė galbūt netgi turėtų spręsti dėl atstovybės uždarymo?
O galbūt įstatyme galėtume atkartoti valstybės tarnybos principą, kad įvykus diplomatinio atstovo atrankos konkursui, Prezidentui ir Seimo užsienio reikalų komitetui būtų pateikiamos dvi ar net trys kandidatūros, bet tai būtų baigtinis sąrašas? Ir Užsienio reikalų ministras, ir Prezidentas, ir Seimo užsienio reikalų komitetas, ir Vyriausybė privalėtų išsirinkti iš pateiktų kandidatų sąrašo.
Galbūt yra ir geresnių pasiūlymų, kaip išeiti iš gėdingo sąstingio, dėl kurio prastėja Lietuvos diplomatijos įvaizdis, eižėja užsienio politikos vienybė ir krinta diplomatinės tarnybos prestižas, kuriam milžinišką augimą žadėjo Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis? Dabar pats laikas ištraukti pačius netikėčiausius variantus, juk Lietuvos atstovybės ES vadovo paieškos tapo muilo opera, labai panašia į Eurovizijos nacionalinę atranką. Pabandom iš naujo!