Antai vienas teisės profesorius, fragmentiškai vertindamas Konstitucijos nuostatas, pareiškė, jog Prezidento rinkimus laimėjęs Ministras Pirmininkas, kad galėtų prisiekti neva turėtų atsistatydinti net ne priesaikos išvakarėse, o prieš mėnesį... Kodėl? Argumentų rimtesnių nėra, išskyrus keistokus mėginimus eliminuoti Ministrą Pirmininką iš rinkimų arba sukelti abejones dėl jo dalyvavimo legitimumo.
Kitas jau politologijos profesorius kategoriškai pareiškė, kad, Ministrui Pirmininkui kandidatuojant į Prezidentus, jis turėtų atsistatydinti ir dėl to esą kiltų Vyriausybės krizė. Nei Konstitucija, nei įstatymai nereikalauja, kad Prezidento rinkimuose dalyvaujantis Premjeras turėtų atsistatydinti (tokiu atveju ir visa Vyriausybė) dar gerokai prieš oficialią Prezidento rinkimų kampanijos pradžią. Netgi atvirkščiai. Premjero dalyvavimas Prezidento rinkimuose yra numatytas Vyriausybės įstatymo 13 straipsnio 10 dalyje, kurią pacituosiu vėliau.
Kiekvienas iš mūsų dirba savo darbą, taip pat ir Ministras Pirmininkas. Jo pareigos, kurios, neįžeidžiant kitų, yra bene svarbiausios pagal realią atsakomybę, nesuteikia jam jokių privilegijų ar pranašumų, lyginant su kitais – vieniems rinkėjams jo sprendimai patinka, kitiems ne. Todėl ir jo dalyvavimas Prezidento rinkimuose nėra joks išskirtinis dalykas, kaip mėginama sąmoningai komplikuotai pateikti.
Akivaizdu, jog opozicija, kuri jau pradėjo prezidentinę kampaniją gerokai anksčiau laiko, nes prieš oficialią rinkimų kampanijos pradžią naudojamos lėšos nei deklaruojamos, nei apskaitomos, labai bijo Premjero S. Skvernelio konkurencijos, todėl ir „netrivoja“, nekantrauja, mėgina sukelti abejones. O iš tikrųjų bando įtraukti jį į rinkimų kampaniją, o po to šaukti, esą „naudojami kažkokie administraciniai resursai“ ir pan.
Yra ir kitų priežasčių. Dauguma išsikėlusių kandidatų yra arba dešinieji, arba neaiškių pažiūrų, o kairiojo ar kairiojo centro kandidato kol kas nėra. Kitaip sakant jie neturi per daug erdvės polemikai. Arba turėtų kritikuoti dabartinę Prezidentę, ko nelabai norėtų, nes dabartinė šalies vadovė išlieka populiariausia politikė. Arba kritikuoti vienas kitą, teikti kokias nors savo vizijas, kurių per daug neturi. Net ir jau pateikęs viziją V. Ušackas daugiau kalba apie Vyriausybės kompetenciją nei Prezidento.
Prezidentas, aišku, gali tikėtis konstruktyvaus bendradarbiavimo su Vyriausybe, tačiau tam reikia turėti bent jau šiek tiek artimą programą dabartinio kabineto ir valdančiosios daugumos tikslams, kas dešiniųjų ir dar dešinesnių jau išsikėlusių kandidatų atveju vargu ar įmanoma. Net ir į kairę, bent jau žodžiais, žingsniuojantys G. Palucko socialdemokratai, šiandien realioje politikoje parlamente dirba opozicijoje su konservatoriais ir liberalais, t. y. su dešiniaisiais, kas vargu ar yra normalu tikriems socialdemokratams. Todėl vargu ar jų pasiūlytas kandidatas, net jei jį stebuklingai išrinktų, būtų pozityvus partneris dabartinei kairiojo centro Vyriausybei, vykdant savo rinkiminius pažadus. O jei ne, tai reikštų konfliktą tarp valdžios grandžių, lėtesnes reformas ir reikalingų žmonėms sprendimų vilkinimą. Panaši situacija būtų ir su kitais teoriškai galimais dešiniųjų prezidentais.
Žmonės mažai galvoja apie valdžių bendradarbiavimą ir jo pasekmes. Daugiausia vertina kandidatus pagal patrauklumą ar pažadus. Tai suprantama, tačiau pusiau parlamentinės, pusiau prezidentinės Konstitucijos ir joje nustatytos valdžios sąrangos atveju itin svarbu yra sklandi valdžios šakų sąveika, tautos vienijimas bei konsolidacija, o ne konfrontacija. Kurią kaip tik ir užprogramuoja kurio nors dešiniųjų kandidato pergalė.
Pabaigoje pacituosiu profesoriams, kurie nesivargina skaityti įstatymų ir komentuoja „iš akies“, jau minėtą Vyriausybės įstatymo 13 straipsnio 10 dalį. „Vyriausybės narys, kuris įstatymų nustatyta tvarka paskelbiamas kandidatu į Respublikos Prezidentus, Seimo, Europos Parlamento ar savivaldybių tarybų narius, turi teisę būti atleistas nuo tarnybinių pareigų rinkimų agitacijos kampanijos metu, bet ne ilgiau kaip 10 dienų“.
Apie jokias priesaikas, išankstinius atsistatydinimus ar kitų panašių išvedžiojimų įstatyme nėra. Taigi Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis elgiasi pagal įstatymą ir paskelbs apie savo kandidatavimą laiku, o „netrivojantiems“, pradėjusiems per ankstyvą rinkimų kampaniją, teks vis tik pakentėti. Per ankstyvas startas lengvojoje atletikoje, pavyzdžiui, dar vadinamas „falšstartu“. Niekam to nelinkėčiau, nors ir galėčiau juos suprasti, tačiau ką gi reikės dar devynis mėnesius iki rinkimų veikti. Na, nebent pasišildyti žiniasklaidos dėmesio spinduliuose, kurie tik pačioje pradžioje šiek tiek šildo. Savimeilę.