Gediminas Kirkilas. Naujas žanras – ministerijų nesusikalbėjimai viešai

Vidaus reikalų ministrė, pagrįstai demonstruodama susirūpinimą pareigūnais, kurie dirba betarpiškai su žmonėmis, paragino kolegas iš Sveikatos apsaugos ministerijos leisti paskiepyti beveik 8 tūkstančius pareigūnų anksčiau. Į tai nelabai kolegiškai Sveikatos apsaugos ministerija atsakė, jog prioritetų keisti neplanuojanti.

Cituoju biurokratinio Oskaro, jei toks būtų, vertą SAM atsakymą: „Pareigūnai tikrai svarbi visuomenės dalis, kuriai yra teikiamas prioritetas susivakcinuoti, tačiau prieš juos turi būti suskiepytos kitos prieš tai įvardytos grupės... mes labai tikimės, kad suvienijus jėgas... ir tuomet galėsime labai greitai pereiti prie itin svarbias funkcijas atliekančiųjų“.

„Labai greitai“ paskiepyti, panašu nepavyks, nes, anot pareigūnų profesinės sajungos atstovų, „kasdien pareigą atliekantys pareigūnai vis dar eilės gale“. Matant, kaip chaotiškai vyksta vakcinavimas, gana akivaizdu, jog pareigūnai anksčiau birželio mėnesio paskiepyti nebus, o tai reiškia, jog betarpiškai kasdien kontaktuojantys su žmonėmis, jie ir toliau dar pora mėnesių rizikuos savo sveikata.

Tačiau šiuo atveju įdomesnis klausimas yra kitas – ar tokių problemų, kaip pareigūnų vakcinavimas, nebuvo galima aptarti ir išspręsti Vyriausybės posėdyje, o ne siuntinėjant viešus pareiškimus nuo vieno ministerijos prie kitos? Pagaliau valdančiojoje koalicijoje, jei Vyriausybėje nepavyksta.

Apskritai yra keista, kad du dar ir vienos politinės jėgos deleguoti ministrai tokiu gana paprastu darbiniu klausimu nesusikalba ir aiškinasi santykius viešai. Ar Vyriausybė jau nebe kolektyvinis organas, kur tokie klausimai turi būti sprendžiami ministrų diskusijoje posėdžių ar pasitarimų metu?

Dar keisčiau yra tai, jog vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministerijos yra pagrindinės žinybos, kurioms tenka svarbiausioji kovos su pandemija dalis. Jos tiesiog privalo kasdien koordinuoti savo veiksmus ir operatyviai. Negi jos to nedaro?

Ir, pagaliau, ar neįmanoma priimti sprendimo, nesilaikant anksčiau patvirtinto sąrašo? Kas yra svarbiau – popieriuje ar instrukcijoje surašyti prioritetai, ar jų negalima pajudinti? Iš tiesų tokioje karantino situacijoje daug kas keičiasi kasdien, politikams būtina į tai reaguoti, keisti, jei reikia ankstesnius sprendimus, išmaniai, kaip anksčiau mėgdavo pabrėžti ypač konservatoriai, o ne tik biurokratiškai apsidrausti.

Negi pareigūnams vietoje jų ir šiaip nelengvo darbo dar teks gaišti laiką ir piketuoti prie Vyriausybės su lozungu „Atsargiai, aš nevakcinuotas“? Nelabai iš tiesų suprantama ir kodėl tiesiogiai su žmonėmis dirbantys, juk nuotoliniu būdu pareigūnai, akivaizdu, negali, nebent tie, kas kontroliuoja socialinius tinklus, nepateko į prioritetinę skiepijimosi grupę?

Į šiuos klausimus atsakyti tikrai nepadės ir naujas biurokratų išrastas žanras – ministerijų (nesusi)kalbėjimas viešai. Nebent tai daroma tik tariamam susirūpinimui pareikšti.