Aišku, tai netenkina opozicijos! Pasirodo, net ir tokia krizė, kaip pandemija, mūsų nesuvienija, o dar ir skaldo, nes opozicionieriams, konservatoriams, liberalams bei G. Palucko socdemams atrodo, jog karantino metu jiems trūksta galimybių pasireikšti. Ar toks argumentas pakankamas, jau nekalbant apie moralinius aspektus, apie kuriuos taip mėgsta kalbėti, ypač konservatoriai, ateitis, t.y. rinkimai, parodys.
Veidmainystės plūstelėjimas nesunkiai buvo numanomas ir, deja, pasitvirtino su kaupu. Pavyzdžiui, konservatoriai ir liberalai prieš dešimtmetį panaikinę visus įmanomus valstybės rezervus, dar išvadinę juos „sovietine atgyvena“, išsijuosę kritkuoja rezervų stygių, nors Vyriausybei per trumpą laiką šias problemas pavyko gana sėkmingai išspręsti.
Konservatoriai po to, kai Vyriausybė paskelbė ir pradėjo diegti ekonominių bei finansinių priemonių planą krizės pasekmėms įveikti, pasiskelbė, jog jie taip pat tokį ruošia. Nėra blogai, kad opozicija kažką pagaliau siūlo, o ne tik pagalius kaišioja, kaip tai atsitiko su medikų atlyginimais, tačiau jei jie remsis savo siūlomame plane 2008-2009 m. jų Vyriausybės patirtimi, vargu, ar tai bus naudinga. Tiesa, plano lig šiol nėra...
Dar viena nuolat eskaluojama tema – Seimo veikla. Vieniems ji atrodo „per mažai intensyvi“, opozicijai trūksta Vyriausybės valandų ir t.t. Tačiau pažvelgus į karantino metu vykusios Seimo veiklos statistiką taip neatrodo.
Per 40 karantino dienų įvyko vienuolika Seimo posėdžių, taip pat dar vienas inicijuotas opozicijos, nors to, mano požiūriu, nereikėjo, nes visus opozicijos klausimus buvo galima įtraukti į įvykusių posėdžių darbotvarkes, kas ir buvo bent iš dalies daroma. Tiesa, ne visuomet posėdžiai vykdavo ir ketvirtadieniais, todėl opozicijai, kaip jau minėjau, pritrūko Vyriausybės valandų. Ar tai yra pati didžiausia krizės suvaldymo problema, juolab kad Seimo statutas numato ir kitas galimybes paklausti Vyriausybės ar kitaip vykdyti parlamentinę kontrolę?
Toks Seimo veiklos režimas buvo numatytas pagal Sveikatos apsaugos ministerijos rekomendacijas karantino metu, kad būtų minimalizuota užsikrėtimo rizika ne tik Seimo nariams, bet ir šimtams padėjėjų bei kanceliarijos darbuotojų. Tačiau realiai Seimo veikla buvo daug intensyvesnė, koncentravosi į esminius pandemijos suvaldymo sprendimus.
Ne tik Seimo posėdžiai yra Seimo veikla, bet ir komitetų bei komisijų. Per minėtą laikotarpį įvyko per 90 įvairių komitetų posėdžių nuotoliniu būdu arba susirenkant fiziškai, laikantis saugumo reikalavimų. Pavyzdžiui, socialinių reikalų ir darbo komitetas posėdžiavo 11 kartų, nacionalinio saugumo ir gynybos 9, užsienio reikalų 7, valstybės valdymo ir savivaldybių 8, Europos reikalų 7 ir t.t. Viso per šį laikotarpį Seimo komitetai posėdžiavo per 100 kartų.
Vyriausybė pateikė virš 80 krizei suvaldyti reikalingų įstatymų, dalį Seimo nariai, opozicija, beje, pasiūlė 9. Dauguma įstatymų priimta, kai kurie buvo Prezidento vetuoti, yra persvarstomi. Neužverčiant skaitytojo statistika, Seimo veikla, pagal intensyvumą, mano požiūriu mažai kuo skyrėsi nuo įprastos, išskyrus tai, kad didelė dalis Seimo komitetų posėdžių vyko ir vyksta kasdien nuotoliniu būdu.
Visumoj Lietuva sveikatos krizę atlaikė, bus dar geriau pasiruošus kitai galimai viruso bangai, pradėjo ekonominės krizės suvaldymo planą. Tiesa, pradžioje planas šiek tiek stringa biurokratijos pinklėse, tačiau tai nėra neįveikiama.
Pandemija mūsų nesuvienijo greičiausiai todėl, jog rudenį vyks parlamento rinkimai, o dar premjero bei kai kurių Vyriausybės narių reitingai auga ir, aišku, keistosios konservatorių, liberalų ir G. Palucko socialdemokratų opozicijos nervai neišlaiko. Neabejoju, kad rinkėjai mus visus įvertins, tačiau šiandien svarbiausia – krizės suvaldymas, žmonių sveikata, ūkio bei ekonomikos nuostolių minimizavimas.