Reikia pabrėžti, kad atnaujintą susitarimą rengė geriausi šalies saugumo ir užsienio reikalų ekspertai, dalyvavo beveik visų partijų, taip pat konservatorių bei socdemų politikai, todėl kabinėjimasis dėl susitarimo teksto detalių yra mažų mažiausiai nerimtas.

Tai kokie gi motyvai paskatino konservatorių lyderį G. Landsbergį staiga susitarimo nepasirašyti? Kaip vieną svarbiausių jis pats nurodė: „matant Lietuvis saugumo bei gynybos grėsmes bei realius gynybos pajėgumo didinimo poreikius, kuriuos aiškiai įvardija pati kariuomenė, privalome turėti tuos pajėgumus atitinkantį, nuoseklų gynybos finansavimo didinimą“.

Sutinku. Atverčiame Gabrieliui susitarimo tekstą (gal jis jo nė neskaitė?): „2018 metais krašto apsaugos finansavimui skyrę 2 proc. BVP, kasmet užtikrinsime tolygų finansavimo didinimą“. Tai kas gi čia netinka?

Tenka vėl prisiminti, kad konservatoriai (tie patys, kurių valdymo metu gynybos finansavimas buvo pasiekęs gėdingas žemumas – 0,78 proc. nuo BVP), balsuodami praėjusiais metais kartu su paluckininkais prieš šalies biudžetą, tuo pačiu pasisakė ir prieš 2 proc. BVP gynybai. Gal čia ir „šuo pakastas“ – iš tiesų, reikšdami „rūpestį“ dėl gynybos, konservatoriai realybėje kažkodėl elgiasi visiškai priešingai?

Šiuo atveju G. Palucko socdemai nuoseklesni – jie pasakė, kad pakanka 2 proc. nuo BVP ir nereikia jokio „tolygaus finansavimo didinimo“.

Ne ką mažiau keistus nepasirašymo argumentus dėsto kitas konservatorius Ž. Pavilionis, pripažinęs vis tik, jog „susitarimo atnaujinimas šiandien yra reikalingas“. Jis net pabrėžia, jog tai reikalinga ir todėl, kad ankstesniojo 2014 metais valstiečių ir žaliųjų sąjunga nebuvo pasirašiusi, o šiuo metu – tai didžiausia parlamento politinė jėga. Atrodytų, logiška.

Tačiau toliau savo komentare jis kritikuoja susitarimo tekstą, kurį rengiant, kaip jau minėjau, dalyvavo ir patys konservatoriai. Esą ne viskas konkrečiai įvardyta, yra abstraktumų ir pan. Kas gi trukdė konservatoriams, rengiant susitarimo projektą, tuos „abstraktumus“ pašalinti ar bent jau ką nors pasiūlyt, o ne tempt iki pasirašymo dienos, o tada atsisakyt?

Bet svarbiausia, Ž. Pavilionis teigia, jog „susitarime stinga aiškaus įsipareigojimo didinti mūsų krašto gynybos biudžetą, taip užtikrinant suplanuotus pirkimus ir pačios kariuomenės įvardijamus poreikius“. Necituosiu antrą kartą minėto susitarimo projekto – visa tai ten aiškiai įvardyta, beje, ir kariuomenė susitarimą palaiko.

Tai tik reiškia, jog konservatoriai desperatiškai ieško pasiaiškinimų, kodėl jie kartu su paluckininkais žlugdo sunkiai pasiekiamą ir išsaugomą partijų konsensusą šalies grėsmių, apie kurias jie mėgsta daug šnekėti, akivaizdoje. Kodėl jie taip daro, nesunku paaiškinti – juk lig šiol jie demonstravo nuolatinį „susirūpinimą“ krašto gynybos bei saugumo reikalais ir še tau... realūs veiksmai tai parodė priešingai!? Todėl ir būtina ką nors apkaltinti, kaip nors pasiaiškinti, bent jau savo rinkėjams.

O gal tikroji ir giluminė jų veiksmų priežastis yra kita? Tai tiesiog neatitinka jų nuolat peršamos propagandos, esą Valstiečių ir žaliųjų sąjunga yra kažkokia prorusiška politinė jėga, neva stumianti Lietuvą į Rusijos glėbį, nuo ko konservatoriai nuolat sunkiai gina, ir todėl tik jie, konservatoriai, yra kone šalies saugumo garantas...

Tačiau Valstiečių ir žaliųjų lyderis R. Karbauskis sausio 13-osios išvakarėse buvo pasiruošęs pasirašyti susitarimą, o konservatorių bei socdemų lyderiai – ne. Tokia yra tikrovė, o visa kita tik propagandiniai išvedžiojimai. Gaila tik, kad visa tai šalies saugumo ir gynybos sąskaita.

Argumentų sabotuoti susitarimą visada surasi. Tai – politinės valios, o ne teksto redagavimo klausimas. Politinis susitarimas visuomet sunkiai pasiekiamas. Jam reikia ne tik diplomatijos, drąsos, bet ir pasiaukojimo. O pirmiausia tenka paaukoti savo partinius interesus, ko, matyt, šiuo atveju konservatoriams ir jų lyderiui padaryti nepavyko, nepaisant to (likimo ironija), jog kone tą pačią dieną jų patriarchas V. Landsbergis pareiškė, jog „esame tokie nesaugūs, kaip niekad, nes grėsmės pasikeitė“...

Ar pabars senelis anūką, ar jo dėl partinių sumetimų tiesiog jau neklausiama? Ar girdėjo konservatoriai, sužlugdę susitarimą dėl saugumo, ką dar pasakė jų garbės pirmininkas sausio 13-ją? „Aš nežinau, – sakė jis – ar visuomenė suvokia, kad ji turi būti aktyvi, ji turi nuolat apie tai galvoti ir iš savo valdžios reikalauti – kokie jūsų tolimesni veiksmai, o kaip jūs esate pasirengę tai padėčiai po dvejų–trejų metų.“ Kol jis kalbėjo apie būtiną pasiruošimą atremti grėsmes, o tam šalies politinių partijų susitarimas ir konsensusas yra gyvybiškai svarbūs, kitas Landsbergis tą susitarimą sužlugdė.