Visi mes valstiečiai ir žalieji
Visi norime gyventi švarioje (nuo teršalų ir korupcijos) ir sveikoje (fiziškai ir psichiškai) šalyje. Bandome sveikai maitintis ir blaiviai žiūrėti į pasaulį. Esame už stabilią šeimą ir gerus draugus, – tvirtą bendruomenę. Siekiame atrasti aukso vidurį tarp pinigų ir laimės. Visi godojame apie jaukią tėviškėlę. O kai užknisa nesąmonės mieste ir valstybėje, visi pasvajojame apie tykią sodybą miškų apsuptyje.
Ar dėlto esame idiotai? Nemanau, net vertinant grynąja, Aristoteliškąja, prasme. Lietuvos žmonės paskaičiuoja, kad mero turtas smarkiai viršija jo oficialų uždarbį. Jie kraipo galvas, kad priešakinės partijų pozicijos gali būti perkamos arba užveldimos. Jie stebisi, kad net pašauktam į kariuomenę pagal sąrašą, tarnauti Tėvynei tenka brautis per pažintis. Nuo generalinių direktorių iki eilinių vadybininkų jie žino, kam ir kiek reikia patepti. Nuo dirbančių Lietuvoje iki uždarbiaujančių užsienyje jie girdėjo, kaip suktis, kad gautum ir vokelius, ir pašalpas.
Daugelis iš jų mato, kad valstybė serga. Tačiau, jeigu pabando ką nors daryti (eiti į politiką, kovoti su nesąžiningu darbdaviu ar paskambinti 112), būna apšaukti idiotais. Išsišoko, pasielgė neįprastai, negalantiškai. Ar ne žemažiūriška tokia pozicija, Rimvydai? Nukirsti kiekvieną išsikišusią galvą? Nepatikrintais argumentais išsityčioti iš kiekvieno, kuris galvoja kitaip, nei įprasta.
Nebijokime naujovių
Lietuva tebėra jauna demokratija. Mes labai intensyviai iriamės iki dvipartinės sistemos, vis bumbėdami, esą sisteminės partijos panardina stagnacijoje visą politinę sistemą, bet nepatikliai dėbčiodami į tuos, kurie bando pasiūlyti naujovių.
Ne žmonės, o pagrindinės šalies partijos niekaip nepriauga iki dvipartinės sistemos. Neturėdamos jaunų talentų ugdymo programų, uzurpuotos partine linija akis užsilipdžiusių veteranų ir užsiciklinusios skandalų karuose, jos bando išsaugoti iškovotas pozicijas, mojuodamos geltonomis „populizmo“ ir raudonomis „Rusijos įtakos“ kortelėmis bet kuriam naujam politikos želmeniui. O žmonės balsuoja už populistus, atsilygindami politikos, verslo ir žiniasklaidos elitui, taip ir neišmokusiam kalbėtis su „idiotais“.
Įsivaizduokite, kad jums – trisdešimt penkeri. Turite du politikos magistro diplomus – lietuvišką ir anglišką. Esate sukaupęs patirties dirbdamas šalia aukščiausių valstybės pareigūnų ir nusprendėte eiti į politiką (juk tai – ne nuodėmė). Turėdamas daug dirbančią žmoną ir du aktyvius vaikus, nebeturite jėgų ir laiko pradėti nuo pradinio laiptelio ir dalyti reklaminius lapelius gatvėse. Kurią partiją rinksitės?
Jūsų manymu, pagrindinės Lietuvos problemos yra korupcija ir menka valdžios kompetencija bei atsakomybė. Esate įsitikinęs, kad šias piktžaizdes galime išrauti tik rūpindamiesi visų Lietuvos žmonių švietimu, pilietiškumu ir sveikata. Suprantate, kad tai – ilgametės priemonės, kurios ne iš karto duos politinių dividendų. Kurią partiją rinksitės?
Patyrėte, ką reiškia politinė beletristika. Iš arti matėte kai kurių politikų didybės maniją ir kai kurių nekompetenciją ir labai pasiilgstate ryžtingos ir žodžius darbais verčiančios lyderystės. Tai ką rinksitės?
Kodėl LVŽS
Ir štai penki argumentai už Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą kiekvienam, norinčiam aktyviai dalyvauti politikoje:
• Tai partija, kuri kalbasi su kiekvienu, turinčiu viziją ir norinčiu veikti, o ne sėdėti ant atsarginių suolelio. Atsinaujindama, ji yra dėmesinga kiekvienam, turinčiam nuomonę ir užsidegimo. O sekdama modernia pasauline praktika, ji veikia ir kaip platforma žmonėms, dėl įvairių priežasčių susilaikantiems nuo partinės narystės. Žinoma, žaidėjui neatsiras vietos komandoje, jeigu pritrūks kompetencijos ar jis nesutiks su žaidimo taisyklėmis.
• Politinės padangės naujokus daug kas kaltina nenuoseklumu, tačiau valstiečiai ir žalieji aiškiai ir atvirai apibrėžė, su kuo niekada nedirbs koalicijoje.
• Partijos reitingai neatsirado iš nieko. Jie liudija žmonių įvertinimą už nuoseklią kovą su alkoholizmu, rūpestį švietimu, ekologija ir žemdirbių problemomis, – svarbius darbus, kuriuos valstiečiai ir žalieji daro ir nebūdami parlamentine partija. Galiausiai, visos parašų rinkimo akcijos, dėl kurių šiai jėgai irgi kliūva, tėra demokratijos mokykla Lietuvos pilietinei visuomenei. Nuo kada siekis atvirai diskutuoti valstybei svarbiausiais klausimais, išsiaiškinti visus faktus ir argumentus ir sužinoti kuo didesnės visuomenės dalies nuomonę, prieštarauja demokratijai?
• Partijos lyderis visur ir visada išlieka taktiškas ir konkretus. Jis sveria kiekvieną žodį ir kalba apie tai, ką reikia padaryti, o ne tai, ko nepadarė kiti. Tai, kad į politiką eina vizionierius, sukūręs sėkmingą verslą, mokantis mokesčius ir įtikinamai atremiantis kaltinimus dėl nešvarių sandorių, turėtų patikti ir liberalams, ir konservatoriams, ir socialistams.
• Isterija dėl Karbauskio ir Skvernelio pasiekė tokį lygį, kad jau reiškiami įtarimai būsimai partijos rinkimų programai, kurios dar niekas nematė. Apkalbinėjami netgi tie, kurie tariamai dalyvauja programos rašyme. Patikėkite, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga yra šiuolaikinė europietiška postmodernistinė partija, kuri tuoj parodys gaires, nuraminsiančias kritikus. Tai bus pažangi pažangios partijos programa, sklidina ne banalių frazių, o išmąstytų ir suskaičiuotų pasiūlymų, kurie sukels giedrų vilčių ir Grigaičių kaimo bobutei, ir Rimvydui Valatkai.
Laissez faire, Rimvydai! Ir dar... ma gavte la nata.
P.S. Aš, Giedrius Surplys, principingas žemaitis, valstietis ir žaliasis, išgersiu žalią kiaušinį į Jūsų sveikatą, jeigu Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga „stums“ nors vieną antivalstybinį įstatymą.