Nors ne, netikiu. Vytautas Landsbergis turi unikalų gebėjimą pasakyti tai, ką iš tikrųjų galvoja konservatoriai. Be patoso, šventeiviškų moralizavimų, neklystančio įžvalgumo, beribio teisuoliškumo. Be viso to, kuo paprastai imituojamas „patroniškas“ rūpestis ir atjauta.
Tiesiai sakoma, kad kairės Lietuvos nebuvo, nėra ir nebus. Yra tik dešinė ir Kremlius. Visa tai, kas į kairę nuo konservatorių yra Kremlius. Gal dar LKP. Tačiau čia jau vyresniems, nes jauniesiems LKP – jau tik istorijos vadovėlių puslapiai.
Turiu baisų įtarimą, jog profesorius sąmoningai „klysta“ pasakodamas dar visai neseną politikos istoriją, mėgindamas brėžti vieną TSKP-LKP-LSDP liniją. Tačiau LSDP jau buvo, kai LKP dar tik skyrėsi su TSKP.
Tie dalykai jau rašytinėje istorijoje ir siekis „įsriegti“ kartą ir visiems laikams LKP DNR kodą atsinaujinančiai LSDP yra tik nusipelniusio, patyrusio, bet sąmoningą tikslą turinčio profesoriaus mėginimas savo partijai įteikti galbūt paskutinę politinę dovaną – politinio diskurso valdymą.
Tam ir reikalingos sąmoningai parinktos sąsajos ar niekad Lietuvoje net nesakyti teiginiai.
Žinoma, profesorius pats sau prieštarauja teigdamas, jog socialdemokratai niekada nebuvo ir nebus ideologinė (programinė) partija, nes visi ginčai ir stumdymaisi vyksta dėl valdžios. Tačiau jau kita pastraipa mėgina atsinaujinančią LSDP tapatinti „Neue Linke“ politine kryptimi.
Ši sąsaja, mano galva, taip pat nėra atsitiktinė. Tai tiesiog gana tiesmukas mėginimas „sukomunistinti“ neseniai paskelbtą naująjį socialdemokratų manifestą. Beje, džiaugiuosi, kad ponas V. Landsbergis jį skaitė.
Tačiau profesorius yra teisus dėl konceptualių apsistumdymo priežasčių. Keičiasi organizacinė kultūra ir politikos „darymo“ būdas. Elitizmas keičiamas plačia demokratija. Frakcijinis valdymas užleidžia vietą partijos narių suformuotoms valdymo struktūroms. Nenoromis, bet užleidžia.
Ar galima tai vadinti lošimu iš „viso banko“? Turbūt galima, nes ant kortos pastatytas kairiosios politikos perspektyvos Lietuvoje.
Profesorius įžvalgus. Jis bijo, jog sutvarkius pastalės žaidimus ir „šuleriavimus“ politinių kortų dalyboje, kairioji politika įgyja realų šansą kilti.