Tačiau Lietuvoje ši tema apeinama šonu. Ji nėra „patogi“ diskusijoms, nes automatiškai kyla asociacijos su šalį penkiasdešimt metų kankinusio socialistinio eksperimento visuomenės „lyginimo“ praktika. Tačiau skaičiuojame jau dvidešimt septintus nepriklausomybės metus ir laikas aną patirtį dėti į istorijos stalčius. Pajamų ir socialinė nelygybė Lietuvoje didelė. Emigracija nemaža dalimi yra to pasekmė.

Atvirose ekonomikose, valstybių sąjungoje be sienų žmonės juda. Pirmiausia juda tomis kryptimis, kur gali susirasti darbą ir uždirbti savęs ir savo šeimos išlaikymui. Aišku, yra nemažai ne ekonominių faktorių, kurie gali paveikti judėjimo kryptis ar apskritai atgrasyti nuo sprendimo judėti iš vienos šalies į kitą (iš vieno miesto į kitą), tačiau šiuo atveju paliksiu jas nenagrinėtas.

Lietuvoje atlyginimai yra maži. Vidutinis atlyginimas siekia vos 35 procentus Europos Sąjungos šalių vidurkio, o pagal minimalią algą išsivysčiusių šalių klube (EBPO – Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija) stovime trečio dešimtuko pabaigoje, kažkur šalia Latvijos.

Tai kodėl tie atlyginimai maži? Populiariausias (darbdavių) paaiškinimas – produktyvumas mažas. Galima iš dalies su tuo sutikti. Lietuvos darbuotojų produktyvumas išties sudaro apie 65 procentus ES šalių darbuotojų produktyvumo vidurkio ir yra kur stiebtis. Tačiau norėčiau priminti, kad vidutinis darbo užmokestis sudaro tik trečdalį ES vidurkio. Paprastai tariant, dirbame tik vienu ketvirtadaliu prasčiau nei kitų šalių darbuotojai, o darbo užmokesčio gauname dviem trečdaliais mažiau.

Nobelio premijos laureatas, ekonomistas J.Stiglitz‘as apie nelygybės JAV augimą kalba naudodamas sukurtos vertės palyginimą su pyragu. Ir pastebi, kad ekonomikos „pyragas“ dalinamas vis labiau darbuotojų nenaudai. Paprastai tariant, vis mažesnė sukurtos vertės dalis yra išmokama darbuotojams atlyginimų (ir kitų pajamų) forma ir vis didesnė dalis lieka kapitalo (įmonės, akcijų) savininkui.

2015 metais EBPO išleista ataskaita rodo, kad G20 (labiausiai išsivysčiusių dvidešimtukas) ekonomikose per pastaruosius dvidešimt metų, darbuotojų gaunama vertės dalis mažėjo 7 procentais – nuo 64 iki 57. Ir ši tendencija tęsiasi.

Sociologo ir ekonomisto R.Lazutkos nagrinėti Lietuvos, Latvijos ir Estijos pavyzdžiai rodo tokias pačias tendencijas. Tačiau bėda ta, kad, pavyzdžiui, Lietuvoje darbo užmokesčiui skiriama net 10 procentų mažiau nuo sukurtos vertės lyginant su G20 ekonomikomis. Turbūt akivaizdu, kad sukuriamas „pyragas“ nebūtinai turi būti dalinamas didinant kapitalo savininko dalį, todėl atlyginimų augimui erdvės Lietuvoje tikrai yra. O didesni atlyginimai mažina motyvaciją emigruoti, ar ne?

O ką daryti su tais, kurie jau išvažiavo? Pirmiausia, išskirkime tuos žmones į tris grupes – mažas pajamas gaunančius (žemos kvalifikacijos), aukštos kvalifikacijos žmones ir šeimas.

Žemos kvalifikacijos (minimalias pajamas savo darbuose gaunantys) darbuotojai į Lietuvą grįš tik tokiu atveju, jei niekur kitur neras vietos. Apie tai kalba ir patys emigrantai, tačiau tai yra akivaizdu ir lyginant Lietuvos ir kitų ES šalių minimalius atlyginimus perkamosios galios pariteto principu. Lietuva pagal šį rodiklį – ES šalių sąrašo uodegoje. Paprastai tariant, už mūsiškę minimalią algą (pagal kainų lygį Lietuvoje) galima nusipirkti gerokai mažiau nei už airišką, belgišką, olandišką ar prancūzišką minimalią algą tose šalyse. Ir žmonės tai žino.

Aukštos kvalifikacijos bei gero išsilavinimo pasaulio piliečiai, atsitiktinumo dėka gimę Lietuvoje, gyvenimo nėra stumdomi. Jie renkasi patys. Jų sprendimą grįžti į Lietuvą lems ne tik ekonominės aplinkybės, bet psichologinis mikroklimatas visuomenėje, tikėjimas ir pasitikėjimas valstybės institucijomis, pagarba žmogui ir jo teisėms. Lietuvai reikės labai pasistengti, norint atitikti šiuos reikalavimus ir išvysti grįžtančius iš svečių šalių profesionalus.

Didžiausią tikimybę ir potencialą grįžti į Lietuvą turi emigrantų šeimos. Ypač šeimos su vaikais. Dėl keleto priežasčių. Pirmiausia, dėl nepatogumų keičiant kultūrinę aplinką. Jei derybos dėl Didžiosios Britanijos išstojimo iš ES tikrai prasidės ir kils grėsmė, jog imigrantai turės palikti šalį, netikrumas dėl vaikų gebėjimo pritapti naujoje šalyje/aplinkoje gali paskatinti šeimas grįžti į Lietuvą. Antroji priežastis yra ta, kad šeimos su vaikais, apskritai, yra inertiškos ir linkusios kęsti ekonominius nepriteklius, siekiant suteikti didesnes galimybes vaikams.

Bėda ta, kad Lietuvoje ir taip net 24 procentai šeimų su vaikais, pagal pajamas vienam šeimos nariui, balansuoja ties santykinio skurdo riba. Žemos pajamos lemia galimybių vaikams nelygybę.

Tai savo ruožtu lemia prastesnes galimybes gauti gerą išsilavinimą ir silpnesnius gebėjimus pritapti darbo rinkoje ateityje.

Šeimų pajamų nelygybę Valstybė gali „išlyginti“ formuodama (finansuodama) adekvačius ir kokybiškus viešųjų paslaugų „paketus“ vaikams. Deja, pastebimas atvirkštinis procesas – aukštojo mokslo, švietimo, ikimokyklinio ir popamokinio užimtumo sistemų „krepšelizacija“ mažina viešųjų paslaugų prieinamumą bei didina perkamąją galią tiems, kas ir taip turi pinigų paslaugoms rinkoje įsigyti.

Galimybių visiems užtikrinimas yra valstybės aukščiausias prioritetas. Kitu atveju, užaugs dar viena prasto išsilavinimo, žemos kvalifikacijos „skurdo“ karta, kurie savo tikslu matys minimalią algą Airijoje, Norvegijoje ar Vokietijoje.