Per susitikimą viename Lietuvos mieste diskutuojame su verslininkais. Temos kaip visada: darbuotojų trūkumas, emigracija, prastas švietimas. Ar rūpi vietinei valdžiai žmonės, likę regionuose, gyvenantys kaime? Vienas verslininkas sako, kad geriausiai tai, kaip valdžia žiūri į žmogų, atskleidė požiūris į neįgalų vaiką.
Gabrielius Landsbergis
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

„Gyvename netoli mokyklos. Į ją sūnus vežimėliu galėtų nuvažiuoti pats, tačiau kelias – vienos duobės, o šaligatvio išvis nėra. Kreipėmės į savivaldybę – bent tas kelias duobes užlopyti, kad vaikas galėtų savarankiškai pasiekti mokyklą. Atsakymas buvo paprastas – dėl vieno vaiko nieko nedarysime.”

Žinote, kas vadovauja rajono savivaldybei? Duosiu užuominą – jiems rūpi žmogus. Tiesą sakant, tai net nėra taip svarbu. Neabejoju, kad daugelyje partijų vis dar nėra aiškaus suvokimo apie tai, kas sudaro mūsų visuomenę. Nesuvokiama, kad, be papildomos pagalbos, tas VIENAS bus išstumtas už mūsų bendruomenės ribų. Tai, savo ruožtu, bus visų mūsų praradimas.

Nors gyvenimo standartais siekiame lygiuotis į sėkmingiausias valstybės, esame dar labai toli nuo Vakarų požiūrio į negalią turinčiuosius. Pas mus nuo likusios visuomenės dalies neįgalieji vis dar atskiriami daugelyje gyvenimo sričių – nuo švietimo sistemos iki darbo rinkos.

Iki šiol valstybė žmonėms su negalia nepadeda visavertiškai įsilieti į visuomenės gyvenimą. Nedovanotina, kad Lietuvoje šiems žmonėms būti studentais, darbuotojais, sutuoktiniais ar tėvais vis dar yra didžiulis iššūkis.

Neįgalumą turime traktuoti ne kaip asmens ydą, bet kaip atsakomybę, tenkančią visuomenei ir valstybei. Tai reiškia, kad žmonėms su negalia turi būti sudarytos sąlygos gyventi pilnavertį gyvenimą, kiek įmanoma savarankiškai rūpinantis savo gerove bei ateitimi.

Moksleivių su specialiaisiais poreikiais integracija

Moksleiviai, turintys specialiųjų ugdymo(si) poreikių, turi būti visaverčiais mokyklos bendruomenės nariais. Gaila, bet realybėje ne visos (tiksliau – praktiškai nei viena) mokyklos įgyvendina šį principą. Skandinavijos valstybių praktika, kai ypatingų poreikių vaikai po keletą integruojami bendrojo ugdymo klasėse, yra tai, ko turime pasiekti Lietuvoje.

Labiausiai mane pribloškia istorijos apie socialinius pedagogus, skiriančius vos keletą valandų per savaitę „integruoti” ypatingų poreikių vaikams. Situacija net ir per tas kelias valandas yra daugiau nei liūdna – tėvai skundžiasi, kad dažnai jų vaikų pedagogai tiesiog prisibijo.

Specialiosios mokyklos yra sovietinė atgyvena

Specialiosios mokyklos turi būti palaipsniui uždarytos. Bendrojo lavinimo mokyklas pritaikysime tam, kad specialiųjų poreikių turintys moksleiviai jose jaustųsi saugūs tiek fiziškai, tiek ir emociškai. Greta individualių mokymo(si) planų (pagal poreikį) ir specialių ugdymo metodų taikymo, mokyklas aprūpinsime visomis pilnavertiškai moksleivių su negalia integracijai reikalingomis priemonėmis ir technine įranga.

Mokyklose turi dirbti pakankamai specialiųjų pedagogų, psichologų ir kito pagalbinio personalo, gebančio visapusiškai pasirūpinti moksleiviais su ypatingais poreikiais. Darbui su negalią turinčiaisiais paruošime ir mokytojus bei mokyklų vadovus – organizuosime jiems papildomus kvalifikacijos kėlimo kursus. Naujus bendrojo lavinimo pedagogus taip pat tinkamai parengsime darbui su specialiųjų poreikių moksleiviais.

Žmonėms su negalia bus lengviau įsidarbinti

Šiandien žmonės su negalia yra atribojami nuo darbo rinkos, nors daugelis jų nori ir gali dirbti. Todėl keisime dabartinę neįgaliųjų darbingumo vertinimo ir įdarbinimo tvarką. Atnaujinsime teisės aktus taip, kad šie asmenys galėtų paprasčiau įsidarbinti atviroje darbo rinkoje, o ne būtų priversti dalyvauti nuo visuomeninio ir profesinio gyvenimo atribojančioje „socialinių įmonių darbo aplinkoje”.

Gausybė socialinių garantijų, apsaugų ir kitokių dirbtinai neįgalų žmogų saugoti turinčių įstatymų dažnu atveju įmonėms paprasčiausiai užkerta kelią apskritai įdarbinti negalią turintį žmogų. Jeigu norime tikrai sudaryti sąlygas visiems žmonėms dirbti, valstybė turi pašalinti šiuos perteklinius apribojimus, o papildomą naštą, tokią kaip darbo vietos pritaikymas neįgaliajam, prisiimti sau.

Be to, atversime žmonėms su negalia iki šiol uždaras duris siekti karjeros valstybės tarnyboje ir valstybės bei savivaldybių valdomose įmonėse. Visi šie žingsniai ženkliai padidins neįgaliųjų finansinį savarankiškumą bei suteiks realias galimybes patiems pasirūpinti savo gerove.

Patogesnė viešoji infrastruktūra

Kad žmonės su negalia kasdieniame gyvenime būtų kuo savarankiškesni, reikia išplėtoti jų poreikiams pritaikytą viešąją infrastruktūrą. Šiandien matome situaciją, kai didžioji dalis neįgaliųjų dėl jų judėjimui nepritaikytų gatvių ir kelių negali saugiai ir patogiai pasiekti net gydymo įstaigų ar nuvykti į parduotuvę. Tam būtina aplinkinių – artimųjų ar socialinių darbuotojų – pagalba.

Negana to, šiuo metu nėra praktiškai nė vieno neįgaliesiems pritaikyto tarpmiestinio susisiekimo autobuso, trūksta ir neįgaliųjų poreikius atitinkančių traukinių. Stotys taip pat nepritaikytos žmonių su negalia reikmėms, o ten dirbantys žmonės paprastai nežino, kaip elgtis su ypatingų poreikių turinčiais asmenimis. Nėra net kam padėti neįgaliesiems patekti į traukinį ar autobusą.

Tai spręsime nuosekliai investuodami į tarpmiestinių autobusų ir traukinių bei susisiekimo infrastruktūros atnaujinimą, juos pritaikant neįgaliesiems.

Esame viena visuomenė

Vienas mokinys vežimėliu negalintis pats nuvažiuoti iki regiono mokyklos. Vienas iš Vilniaus mokyklos išmestas vaikas, nes nebuvo mokytojo, kuris juo pasirūpintų. Vienas darbo negavęs kurčiasis, nes darbdavį gąsdina sveiku protu nepaaiškinami valstybės reikalavimai neįgaliojo darbo vietai sukurti. Tokių „vienetų” yra kas aštuntas Lietuvoje. Suvokime pagaliau, kad visi esame tos pačios visuomenės nariai.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

R.I.T.A. Kur tūkstančiais byra valstybės pinigai: vien už ryšio su savimi atkūrimą – 36 tūkst. eurų

Valdininkai įvairiems mokymams ir viešinimui leidžia tūkstančius eurų. Socialinės apsaugos ir...

Pasiūlė išeitį regionams: pasakoja, kiek uždirba

Netylant debatams apie dviejų greičių Lietuvas, vienas iš būdų regionuose sukurti daugiau darbo...

Gydytojai siūlo kompromisą visuomenei: mainais į didesnį finansavimą įsipareigos neimti kyšių (51)

Antradienį Lietuvos medikų sąjūdžio atstovai atėjo tartis su premjerui Sauliumi Skverneliu dėl...

Sumaištis Luhanske – centrą užėmė ginkluoti žmonės be skiriamųjų ženklų atnaujinta 15.16 (274)

Okupuoto Ukrainos miesto Luhansko centre nežinomi ginkluoti žmonės apsupo taip vadinamosios...

Verygos atsakymai opozicijos nenuramino (323)

Trys opozicinės Seimo frakcijos antradienį pokalbiui pasikvietė sveikatos apsaugos ministrą...

Keisis visų valstybės tarnautojų algos (64)

Biudžetininkų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinį dydį kitais metais...

Perversmas prekyboje: pirkėjai įvertino parduotuvę be kasininkų Švenčionėliuose (104)

Prekybos tinklas „Norfą“ Lietuvos mieste Švenčionėliuose atidarė parduotuvę, kurioje nėra...

Perspėja dėl kenksmingų programėlių: pasitikrinkite, ar neparsisiuntėte vienos iš jų (3)

Aštuonios kenksmingos programėlės, kurias ESET saugumo sistemos nustato kaip...

Baltijos šalių augimą žemyn tempia Lietuva (88)

Skandinavijos finansų grupės SEB ekonomistų skaičiavimais, Lietuvos ekonomikos augimas...

Monika Garbačiauskaitė-Budrienė. Mentas, bankininkas, fabrikantas ir kiti (214)

Mentas , bankininkas ir fabrikantas, piktinosi skaitytojai komentaruose prie „Spinter tyrimų“...