Iki šiol matyti visiškas idėjų vakuumas ir neveiklumas, o apsiribota nebent pavieniais, dažnai net neracionaliais ar ydingais pasiūlymais, kaip antai hidžabų draudimas.
Diskusijoje dalyvaujantys dažnai pabrėžia, kad dabartinė ES politika dėl pabėgėlių paskirstymo po ES valstybes rezultatų neduos ir kad reikia problemas spręsti tose valstybėse, iš kurių ir vyksta naujasis didysis tautų kraustymasis.
Visiškai pritariu tokiai pozicijai - išties situacijos ilgalaikė stabilizacija (o gal ir normalizacija) Sirijoje, Libijoje, Irake leistų tikėtis, kad emigrantų srautai iš tų valstybių lėtės, o gal per keletą dešimtmečių dalis žmonių net imtų grįžti. Tačiau, žinant ES veikimo principus ir dabartinę karo padėtį minėtose valstybėse, greito pagerėjimo, deja, tikėtis sunku.
Dar lieka vyriausiosios ES įgaliotinės užsienio ir saugumo reikalams Federicos Mogherini duotas pažadas reikšmingai stiprinti Viduržemio jūra einančios sienos apsaugą. O gal net vėliau bus sekama Australijos dešiniųjų premjero Tony Abbotto įgyvendintos politikos pavyzdžiu, kai visi su imigrantais pagauti laivai jūroje yra su karine palyda grąžinami atgal į tą uostą, iš kurio išplaukė.
Tačiau tokių ilgalaikių efektyviausių sprendimų paieška neturi nukreipti dėmesio ar atleisti nuo atsakomybės šiandien pradėti Lietuvoje ne tik diskutuoti, bet ir siūlyti aiškius sprendimus, kurių reikės jau netrukus, kai pirmieji pabėgėliai apsigyvens Lietuvoje.
Lietuvos švietimo sistema neparengta iššūkiams
Šiandieninėje Lietuvos švietimo sistemoje ir taip turime nemažai atskirties pavyzdžių - atskiras neįgaliųjų mokyklas, internatus. Per 25 nepriklausomybės metus, švelniai tariant, gerokai per mažai padaryta, kad šie specialių poreikių vaikai nesijaustų atskirti, nebūtų nuolatiniai patyčių taikiniai ir turėtų visavertes švietimo galimybes. Atskira ir didele problema vis dar išlieka tautinių mažumų Pietryčių Lietuvoje švietimo sistema ir integracija. O ir pačia patyčių mokyklose problema rimčiau susirūpinta tik prieš keletą metų ir daugiausia ne valstybės, o nevyriausybinių organizacijų iniciatyvų dėka.
Dabar pagalvokime - dalis atvykstančiųjų į Lietuvą bus vaikai. Ir ačiū Dievui! Jeigu jau turime ką gelbėti, tai tikrai tuos, kurie labiausiai nuskriausti ir kurie negalėtų išgyventi savarankiškai. Tačiau ar sugebės dabartinė mūsų švietimo sistema integruoti į Akmenės, Rokiškio, Telšių ar Šalčininkų klases kitos kalbos, kitos religijos ir įvairiausius žiaurumus mačiusius vaikus?
Įsivaizduoju už galvų susiėmusius mokytojus, sakančius, kad šių vaikų integracija paprasčiausiai neįmanoma, nes nei universitete apie tai mokė, nei kursuose tokiuose buvome. Todėl jau šiandien (o tiksliau, vakar) reikia susidaryti aiškų planą, kiek vaikų atvyks į Lietuvą ir kuriose mokyklose jie mokysis. Mokytojams iš tų mokyklų turi būti suteiktos galimybės tobulintis būtent integravimo srityje, važiuoti mokytis iš geriausių pavyzdžių Europoje ar kviestis tokius ekspertus į Lietuvą. Ar vyriausybė bent pradėjo galvoti apie tai? Deja, nieko iki šiol vis dar negirdėti.
Galimybė dirbti - vienas geriausių integracijos būdų
Atvykus į Briuselį beveik pirmoji informacija, su kuria susiduri, yra apie tai, kad savo seniūnijoje gali mokytis prancūzų ar olandų kalbos. Jeigu atvykęs nekalbi, kalbos mokytis yra siūloma primygtinai ir proaktyviai. Yra labai aiškus supratimas, kad valstybėje nemokant kalbos, bus sunku spręsti net elementariausias problemas - kalbantis su vaikų mokytoju, šeimos daktaru ar potencialiu darbdaviu.
Tuo metu kaip kontrastą atsimenu pokalbį Lietuvoje, Vilniaus rajone, su vienu verslininku, sukūrusiu daug darbo vietų. Jis pasakojo, kad nenori samdyti lietuviškai nekalbančių Vilniaus rajono gyventojų, kadangi jie darbo vietoje nekalba viena kalba su likusiais darbuotojais, sudaro daug problemų ar net kyla pavojų dėl darbų saugos instrukcijų supratimo.
Paklauskime savęs, kokias galimybes įsidarbinti turės atvykę Lietuvos naujakuriai? Kalbos nemokantys ir tikrai neaišku, ar turintys kitų reikalingų darbo rinkai įgūdžių žmonės vargs taip pat ir dar labiau negu mūsų pačių regionų gyventojai. Šiandien kvalifikacijos keitimui mūsų piliečiams regionuose valstybė, deja, neteikia jokios adekvačios ir tinkamos pagalbos. Tad akivaizdu, kad šiandien vyriausybė nėra pasiruošusi spręsti ir šį pabėgėlių integravimo į darbo rinką klausimą. Turi būti parengta aiški programa, kuri bus pritaikoma ne tik atvykusiems pabėgėliams, bet ir Lietuvos gyventojams, norintiems geriau pritapti darbo rinkoje.
Lygiai taip pat turime atsakyti, kas, kaip, kada ir už kokius pinigus mokys atvykusius lietuvių kalbos, supažindins su mūsų kultūra ir tradicijomis. Ar tai bus lietuvių kalbos mokytojai, kuriuos mokysime arabiškai ar mokančius arabiškai lietuvius orientalistus prašysime stoti prie lentos su kreida rankoje?
Vyriausybė nebegali tik abejingai stebėti
Tai tik keli paprasti, bet labai svarbūs pavyzdžiai iš daugelio problemų ir klausimų, kuriuos privalo jau dabar spręsti vyriausybė. Į ką noriu atkreipti dėmesį, kad Lietuva JAU dalyvauja struktūrinių ir strateginių sprendimų reikalaujančiame procese. Per dešimt metų Lietuvoje bus jau bemaž keturi tūkstančiai naujai atvykdintų žmonių.
Jie nebus atvykę čia savo noru, juos čia atsiųs. Nebus jiems gerai paaiškinta nei kur ta Lietuva, nei kokie čia žmonės gyvena ar kokiais papročiais vadovaujasi. Ir tiems žmonėms privalėsime padėti ir dėl Europos direktyvų, ir dėl krikščioniškos atjautos. Ir padėti reikės ne priešokiais, o numatant pagrindines grėsmes ir problemas. Nes kitaip, ko labiausiai bijau, kad nespėdama su atsiunčiamų žmonių skaičiais ir nesugebėdama priimti sprendimų vyriausybė galiausiai talpins vargšus Pabradės pabėgėlių centre “kol bus rasti sprendimai”, o tada ir Lietuvoje turėsime humanitarinę krizę.