Rinkimai įsibėgėja, vieniems kampanija atrodo vangi, kitiems ne, vis garsiau skamba partijų lozungai, programos bei pažadai ir tai - natūralu. Tokie yra demokratijos papročiai ir tradicijos. Tačiau tarp jų, deja, nemažai populistinių, besikartojančių įvairiuose rinkimuose, o kartais tiesiog tuščių dekoracijų, deklaracijų ar pažadų.
Gediminas Kirkilas
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Tarp tokių - gyrimasis „nepartinių" kandidatų skaičiumi sąrašuose. Štai, pavyzdžiui, valstiečių ir žaliųjų partijos lyderis Ramūnas Karbauskis teigia, jog į jų sąrašą įtraukta net trečdalis partijai nepriklausančių asmenų ir tai esą, anot jo, „pagrindinis pranašumas prieš visas kitas politines jėgas".

Ar tikrai ir kame „pranašumas", jei toks yra apskritai?

Pradžiai priminsiu, jog nepartinių dalyvavimas partijų sąrašuose nėra jokia ypatinga naujiena. Dar 1992 m. Seimo rinkimuose gavusi absoliučią daugumą, LDDP turėjo bent šeštadalį Seimo narių nepartinių.

Nepartinių buvo ir kitose partijose bei keliose vyriausybėse. Kai kurie įstodavo į partiją vėliau arba to ir nedarydavo. Narystė bet kurioje partijoje yra ne koks nors lažas ar baudžiava, o savanoriškas pasirinkimas pagal mūsų šalies įstatymus. Iš esmės nepartinių turėjo ir tebeturi visos šalies politinės jėgos, daugiau arba mažiau. Nepartinių ministrų yra ir dabartinėje Vyriausybėje.

Nepartiniu, klasikinių partijų požiūriu, galėtume laikyti ir Lietuvos Sąjūdį, laimėjusį parlamento rinkimus 1990 metais ir atkūrusiu Nepriklausomybę.

Tiesa, nepartiškumas tęsėsi neilgai ir Sąjūdžio išrinkti deputatai greitai pradėjo jungtis į skirtingų politinių nuostatų frakcijas, partijas, o visa tai gerokai paskatino šalies daugiapartinės sistemos kūrimąsi.

Pagrindiniai partiškumo kriterijai bet kokioje organizacijoje, kaip žinome, yra programos vykdymas, statuto bei vertybių laikymasis, nario mokestis, dalyvavimas veikloje.

Kita vertus, ypač priimant sudėtingus politinius sprendimus, o tokie paprastai ir dominuoja, nustatyti ar organizacijos narys laikosi programos bei deklaruotų vertybių nėra labai paprasta.

Bei, aišku, subjektyvu, todėl vykstančioje vidinėje partinėje konkurencijoje tikras ar tariamas programos ar partijos vertybių nesilaikymas yra dažniausiai naudojamas argumentas.

Bet kokiam sprendimui reikalinga daugumos valia, o mažuma privalo laikytis priimtų sprendimų. Tokia kiek supaprastinta demokratijos veikimo schema. Kažkokia „geležinė" partinė disciplina, esą egzistuojanti klasikinėse politinėse partijose, kuri, neva, neleidžia turėti savo pozicijų, vis tik yra gerokai išpūstas reikalas. Teigiama, jog tie partiniai, tai labai linkę paklūsti vadų nurodymams, o nepartiniai -atvirkščiai.

Realybėje ir praktikoje viskas daug sudėtingiau, o neretai būna visiškai priešingai. Partijų nariai paprastai turi daug didesnę įtaką, nes dalyvauja visų grandžių sprendimų priėmime ir jau tik dėl to jie savarankiškesni ir kritiškesni už nepartinius. Jie gerokai drąsiau formuoja sprendimus, nes turi stipresnes pozicijas, įtaką, veiklos patirtį.

Kita vertus, be vienokios ar kitokios partines disciplinos arba tiesiog sprendimų priėmimo tvarkos negali išsiversti jokia organizacija, net jei ji ir nesivadina partija. Seimo ar savivaldybės tarybos frakcija taip pat yra tam tikra organizacija, pavyzdžiui, socialdemokratai, kaip kai kurios kitos partijos turi netgi frakcijų statutus, kurių privalo laikytis ir nepartiniai. Visa tai gali vadinti partija ar ne, tačiau bendrus sprendimus bet kuri frakcija privalo priimti, kitaip neteks įtakos ir prasmės.

Jei tavo sprendimo dauguma nepalaikė, tai tik reiškia, jog nesugebėjai įtikinti kitų arba tavo pasiūlymas nėra priimtinas dėl kokių nors kitokių priežasčių. Pavyzdžiui, dėl biudžeto lėšų stygiaus, neatitikimo Konstitucijai ir pan. Partiškumas ar nepartiškumas šiuo atveju kokios nors didesnės reikšmės neturi.

Dar vienas populistų palaikomas politinis mitas - esą nepartinių įtraukimas į sąrašus, tai profesionalų, ekspertų ir kitokių specialistų pritraukimas. O jau partijos tai jau jų neturi ir pan. Faktai ir reali situacija to nepatvirtina. Pavyzdžiui daugiau nei 20 tūkst. narių turinčioje socialdemokratų partijoje virš aštuonių tūkstančių yra su aukštuoju išsilavinimu, įvairiausių sričių specialistai.

Praktiškai visos bent kiek rimtesnės partijos jų turi ir pakankamai, o jie, partijos nariai - specialistai, dar ir prieš nepartinius dažniausiai turi itin svarbų privalumą - politinės veiklos ir sprendimų patirtį. Be to jie yra ir sprendimų iniciatoriai ar dalyviai pačioje partijoje, neabejotinai turi daugiau galimybių, jog jų pozicijai bus pritarta t.y. daug efektyvesni veikloje.

Tikrosios šio dažniausiai prieš rinkimus naudojamo mito priežastys yra kitos. Dažniausiai „nepartiškumą" mėgsta eksploatuoti tie, kas nesugeba veikti kartu kokioje nors organizacijoje ar partijoje. Arba, kitaip sakant, politiniai perbėgėliai bei migrantai.

Migruojantys iš frakcijos į frakciją ir kaskart savo smulkias išdavystes aiškinantys kilniais ar tauriais tikslais, o paprastai „nepakeliama" partine disciplina, dažniausiai veidmainiauja. Nes tikroji priežastis - elementarus išskaičiavimas kur geriau.

Todėl įvairių perėjūnų ir perbėgėlių, kurių, „nepartiškumą", kaip privalumą, deklaruojančios politinės jėgos susirenka paprastai daugiausia, vertinti derėtų atsargiai. Perbėgėliai elgiasi visada daugiau ar mažiau vienodai - negavę kokio nors posto, palieka jį priglaudusią organizaciją ir vėl ieškosi naudingos užuovėjos. Jie paprasčiausiai nepatikimi, nes lygiai taip pasielgs ir kitu atveju, jei jiems tai bus naudinga. Nors, kaip ir visuomet gyvenime, yra ir išimčių.

Klasikinėse partijose, kurios turi atitinkamą struktūrą - skyrius, poskyrius, komitetus, komisijas, atitinkamus valdymo organus, žmonės, pasirinkę politikų kelią, turi galimybę mokytis veiklos, įgyti patirties. Partijos tam tikra prasme ir yra praktinės politikų mokyklos, nes kitokių tiesiog nėra ir niekas jų kol kas nesugalvojo.

Svarbiausioji bet kurios partijos dalis yra jos nariai. Keliolikos tūkstančių ar net daugiau nei dvi dešimtis, kaip, pavyzdžiui, socialdemokratai, organizacijos lyderiai visuomet privalo atsižvelgti į partijos narių nuomonę. Pastaroji paprastai yra pirminis bet kurio politinio sprendimo impulsas, taip pat svarbi socialinė informacija apie to sprendimo poveikį ir teisingumą arba ne.

Todėl teigti, jog „nepartiniai" politikai yra geresni už partinius nėra jokio pagrindo. Tam tikra prasme jokio „nepartiškumo" ir nėra, nes ir ne partijos narys bet kuriuo atveju įsitraukia į kokios nors politinės organizacijos veiklą su tam tikrais įsipareigojimais.

Tačiau oligarchinėms ar vieno lyderio partijoms nepartiniai yra naudingi ne tik propagandiniu (dekoraciniu) aspektu, bet ir todėl, kad nebūdami organizacijos nariais jie yra atriboti nuo partijos veiklos, nuo dalyvavimo partijos organuose. Jie nekelia pavojaus ir pačiam vadui, nes neturi galimybės jo rinkti, demokratiškoje konkurencijoje partijos viduje nedalyvauja. Būtent todėl tokių partijų lyderiai nepartiškumą laiko privalumu - kuo daugiau nepartinių, tuo mažiau konkurencijos (ir kritikos) pačiam vadui.

Daugeliu aspektų nepartinių įtraukimas į politinių organizacijų veiklą yra pozityvus dalykas, tačiau jokiu būdu nėra koks nors ypatingas privalumas. Tai normalus atvirų politinių organizacijų veiklos požymis, galimybė išplėsti savo kompetenciją bei įtaką visuomenėje, pritraukti daugiau veiklų ir aktyvių žmonių. Tačiau ir tie „nepartiniai", jei jie pagal savo politinės organizacijos statutą ir programą įsitraukia į veiklą, iš esmės nuo partijos narių nei kompetencija, nei veiklos efektyvumu nėra pranašesni už partijos narius.

Partiškumo ir nepartiškumo priešpastatymas yra dirbtinis ir gana akivaizdžiai populistinis, politinėje tikrovėje nieko iš esmės nereiškiantis ir nelemiantis. Tai tiesiog propagandinė dekoracija, norint pabrėžti savo skirtingumą, iš tikrųjų tariamą, nuo kitų. Svarbiau nei partiškumas ar nepartiškumas yra tikroji partijų sudėties kokybinė išraiška - išsilavinimas, vyrų ir moterų, visų socialinių grupių atstovavimas. Taip pat narių aktyvumas, kūrybiškumas, gebėjimai formuluoti ir apginti savo idėjas.

Daug skaidresnis dalykas, nei priešrinkiminiai vadinamų nepartinių įtraukimai sąrašams dekoruoti yra konkretus partijų bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis, profesinėmis sąjungomis. Toks bendradarbiavimas yra paremtas konkrečiomis sutartimis ir viešais abipusiais įsipareigojimais. Neretai vieną ar kitą tokios organizacijos atstovą partijos įtraukia į sąrašus ir tuomet jie atstovauja šias jėgas parlamente. Tai normali ir gana paplitusi visų europietiškų partijų tradicija.

Politinių dekoracijų vertė, jei tokia yra, apsiriboja tuo, kad yra pritraukiama kažkiek daugiau naujų, nedalyvavusių politikoje, žmonių. Jie įtraukiami į realią politinę veiklą ir jei joje atranda savo pašaukimą, tampa tikrais nariais. Nors niekas netrukdo ateiti į partiją ir be šių viražų, kurių tikslas - išvengti vidinės partinės konkurencijos. Populistų naudojama politinė dekoracija tik šiek tiek šį kelią, kurio tikslas dalyvavimas politikoje, sutrumpina.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: vairuotojų laukia iššūkiai (3)

Antradienis bus sausesnis, debesų gretos praretės. Trečiadienį šalį pasieks krituliai, vietomis...

Lietuvė apsilankė Š. Korėjos restorane: net ir valgant skanų maistą sunku negalvoti apie režimą (126)

Žinau, kad rašydama šį straipsnį ir prisipažindama, kad sąmoningai nusprendžiau apsilankyti...

R. Vanagaitė išklojo, ką patyrė su politikais Maskvoje matė palūžusį V. Uspaskichą (234)

Autobiografinę knygą „Višta strimelės galva“ pristatanti rašytoja, viešųjų ryšių...

Kita A. ir M. Šedžių santuokos griūties pusė: ji jau kovą man pasakė, kad turi kitą (38)

Prieš kelias savaites viešumoje nuskambėjo žinia, jog griūva Andriaus ir Monikos Šedžių...

Latvių pasiekimas išjudino lietuvius: už mane daugiau uždirba net Panevėžio duobkasys feisbuke plinta kvietimas streikuoti (245)

Latvijos sveikatos apsaugos ministerija pranešė, kad Latvij os ligoninė se dirbančių gydytojų...

Naudinga žinoti perkantiems NT: praktiniai patarimai (21)

Šiame straipsnyje kalbėsime apie pasirengimo nuomai etapą nuo objekto paieškos iki įsigijimo...

Tragiška avarija Vilkaviškio rajone: vairuotojas žuvo, keleivis sužalotas (14)

Vėlų pirmadienio vakarą, apie 22.20 val., Vilkaviškio r., kelio Vilkaviškis-Gražiškiai...

Išskirtiniai sostinės butikai: kokių vienetinių prekių ten galima rasti? (10)

Jaukiose sostinės senamiesčio gatvelėse yra įsikūrę daugybė butikų, kuriuose galima atrasti...

Ar gali būti, kad nuo sekso senstama? (33)

Panašu, kad taip. Išvadą, jog seksualinis aktyvumas turi įtakos senėjimo procesui, padarė...

Policininkai talkino slaptam detektyvui: klientus domino ne tik meilužių gyvenimas (19)

Dabar jau į pensiją pasitraukę du Vilniaus policininkai ne vienus metus galėjo talkinti...