Artėjant ir jau de facto prasidėjus rinkimų kampanijai, vėl iškyla daugybė senų klausimų, prietarų, nesusipratimų. Vėl blaškomės ir ieškomės naujų politinių jėgų, veidų, pranašų , tačiau tai, kaip rodo praktika, nelabai keičia situaciją į gera.
Gediminas Kirkilas
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Kodėl? O gi todėl, kad reikėtų keisti, visų pirma, politinės diskusijos lygį ir kokybę, įtraukti kuo daugiau specialistų, ekspertų, tautos ir visuomenės intelekto. Tik tuomet galėtume tikėtis kokybiškesnių rinkimų rezultatų.

Tačiau mūsų politinės diskusijos struktūra, deja, ir toliau radikalizuojasi, o, reiškia, ir nuolat primityvėja, eina priešingu keliu. Oponentų startinė pozicija paprastai tokia – viskas, kas buvo ligšiol daroma yra blogai, stagnacija ir pan. O mes tai jau atėję – viską padarysim iš naujo, beveik kaip bolševikai. Gal tik tikėdamiesi, jog rinkėjų atmintis trumpa, konservatoriai, pavyzdžiui, tik neseniai gyręsi, jog su liberalais puikiai reformavo švietimą, nė nemirktelėję vėl žada naujas švietimo reformas...

Štai konservatorius K. Masiulis vėl rašo apie kažkokį „proveržį“ (jau girdėta ne kartą) po šių Seimo rinkimų, aišku, iš kairiųjų „stagnacijos“. Bet pažiūrėkime į faktus. Pažvelkime, kieno – dešiniųjų ar kairiųjų vyriausybės iš tiesų vedė šalį į stagnaciją? Jau rašiau anksčiau, kad dviejų kadencijų dešiniųjų valdžios prieaugis pagal TVF statistiką yra tik 13,9 proc., kai trys kairiųjų kadencijos išaugino šalies bendrą vidaus produktą beveik 110 pro.. Ir nors kairiųjų kadencijų buvo daugiau, o dar prisidės viena, rezultatas jau nepalyginamas.

Dar iškalbingiau yra tai, jog tik A. Butkevičiaus Vyriausybė pasiekė tokį patį augimą per vieną kadenciją, koks buvo per dvejas konservatorių (jų, primenu, buvo 13,9 proc.), o dabar jau 13,8 proc., o gal bus ir 14 proc. ar net daugiau pasiekta per ketverius metus. Arba, kitaip sakant, daugiau nei 3 proc. BVP augimas per metus, kas šiuo metu yra vienas geriausių rodiklių ES, kad ir kas kaip beneigtų šiuos faktus.

Konservatoriai, aišku, šauks, jog per jų valdymo laikotarpį buvo krizės, tačiau iš patirties galiu pasakyti, jog kiekviena vyriausybė turi savo veiklos aplinkybes. O net ir šio konservatorių argumento nepateisina tas faktas, jog vėlgi pagal to paties TVF statistiką būtent tais metais, 1996-2000 ir 2008-2012 m., kuomet valdė dešinieji, Lietuvos ekonomikos rezultatai būdavo prasčiausi tarp Latvijos, Estijos bei Lenkijos, nors visų šių valstybių situacija ir ekonomikos bei ūkio aplinkybės buvo beveik identiškos.

Tai kada ir kieno kadencijų metu šalis iš tikrųjų patyrė stagnaciją, ekonomikos bei ūkio nuosmukį su visomis socialinėmis pasekmėmis, jei suprasti šį terminą pažodžiui? Ar tik ne per konservatorių ir kitų dešiniųjų valdymo laikus? Sakyčiau, net ne stagnacija tai buvo, o regresas, kurio padarinius po to tenka srėbti kairiesiems – kompensuoti pensijas, atlyginimus, mokėti kitokias kompensacijas, grąžinti valstybės skolas ir pan.

Kodėl konservatoriai ir ne tik jie vengia diskutuoti atvirai, argumentuotai, sąžiningai, beveik suprantama: tuomet reikėtų pripažinti ir kairiųjų pasiekimus bent iš dalies. O tai jau viršija jų jėgas. Jų mentalitetas, panašu, tiesiog yra toks, kuris niekada nepripažįsta jokių savo klaidų. Tačiau būtent todėl mūsų ir rinkimų kampanijų diskusijos yra tokios – švaistomės tuščiomis propagandinėmis klišėmis, konkuruojam samdytų piaro kompanijų įvaizdžiais, o ne diskutuojam apie tikrąsias, visiems aktualias šalies problemas.

Ar ne dėl panašių priežasčių ir vedini tokio paties mąstymo, konservatoriai kaskart prieš kiekvienus rinkimus teikia rezoliuciją apie „komunistų partijos nusikaltimus“? Kuri iš esmės nieko nereiškia ir kurios net jie patys nė nesiekia realiai priimti? Jiems tereikia nusiųsti savo rinkėjams žinią – štai mes, „antikomunistai“, nors kompartija seniai Lietuvoje uždrausta, tokios net nėra, bet balsuokit už mus.

Apskritai labai abejoju, ar knaisymasis po praeitį yra svarbiausias klausimas, kurį Lietuvoje šiandien pirmiausia reikia spręsti, o ypač politikams. Tuo požiūriu mūsų konservatoriai elgiasi panašiai kaip ir Kremlius, kurio jie, esą labai nemėgsta – mėgina naudoti savaip traktuojamą istoriją prieš savo politinius oponentus.

Kuo pagaliau matuojama vyriausybių energija, apie kurią kalba savo komentare K. Masiulis? Realiais darbais ar kalbų bei vizijų gausa? Aišku, jog pirmiausia darbais. Labai daug konservatoriai mėgdavo šnekėti apie energetinę nepriklausomybę, tai buvo ilgus metus jų politinių kalbų motto. O suskystintų dujų terminalą, jungtis su Švedija ir Lenkija pastatė dabartinė A. Butkevičiaus Vyriausybė. Beje, net ir projektai jau buvo numatyti ankstesnių kairiųjų vyriausybių, kaip ir energetikos strategija, pagal kurią šie projektai buvo A. Butkevičiaus Vyriausybės realizuoti.

Tiesa sakant, suskystintų dujų terminalas būtų pastatytas keliais metais anksčiau ir gerokai pigiau. Ir gal net pats A. Kubilius būtų galėjęs perkirpti to terminalo atidarymo juostelę, jei į valdžią atėjusi jo Vyriausybė nebūtų ankstesnio kairiųjų Vyriausybės projekto sugriovusi ir ėmusis daug brangesnio. Taip pat atsitiko ir su Ignalinos AE – suardžius ankstesnės Vyriausybės naujos jėgainės projektą, atstūmus partnerius latvius, estus bei lenkus, buvo suteiktas šansas Rusijai kuo skubiau pradėti Kaliningrado ir Astravo AE, ką jie ir padarė.

Bet šiai rinkimų kampanijai konservatoriai jau turi naują arkliuką. Kai kaimyninės Baltarusijos Astravo AE projektas iš esmės pajudėjo, konservatoriai ėmėsi tariamo jo blokavimo. Nors būdamas Vyriausybės vadovu A. Kubilius įtikinėjo visuomenę, jog Astravo AE nebus pastatyta, nėra jokio pavojaus, nebus kam parduoti elektros energijos ir pan.

Dabar, kai jau akivaizdu, jog projektas vykdomas, konservatoriai nė nemirktelėję ėmė rinkti parašus prieš Astravo AE. Grynai propagandinė priešrinkiminė akcija, skirta ne tik savo rinkėjams, o gal ir savo neveiklumo nuodėmėms pridengti. Ir, akivaizdu, jokio poveikio baltarusiams ir Astravo AE statyboms neturėsianti.

Beje, būtent 2009-2010 metais, kai A. Kubilius įtikinėjo, jog nieko Baltarusijoje nevyksta, Lietuva praleido tinkamiausią progą apie tai informuoti Europos Komisiją, galbūt net su tarptautinės bendruomenės pagalba priversti baltarusius rinktis vietą ne prie pat Vilniaus, o kitur. Dabar gi telieka abejoti Astravo AE saugumu, nors ką čia labai įtikinsi Europoj – esą baltarusiai, daugiausiai nukentėję nuo Černobylio, statys sau nesaugią elektrinę? Ir jokie čia parašai nepadės, nes Europa mąsto ne lietuviškai – konservatoriškai, o racionaliai.

Galbūt konservatoriai bent jau iš dalies pripažino, jog tuomet, būdami valdžioje nepakankamai įvertino baltarusių planų realumą ir suklydo, dėl to Lietuva su protestais dabar jau vėluoja? Ne, jie nė nemirktelėję, kaip įprasta, kaltina dabartinę valdžią... dėl jų pačių padarytų esminių klaidų ir visiško neveiklumo, dar ir guodžiant visus, jog ten nieko nevyksta. Beje, savo klaidų nepripažinimas ir negebėjimas jų įvertinti, neklystamumas ir yra didžiausia stagnacija, kokia tik gali būti politinėje organizacijoje. To vizijų gausa ir tariamu modernumu niekaip nepridengsi.

Jokiu būdu neteigiu, jog su konservatoriais viskas blogai. Jų vizionieriškumas išties yra daugiau pozityvus, nors ne visuomet pakankamai paremtas realiais darbais ir galimybėmis. Galėčiau būti net dėkingas už mažumos Vyriausybės paramą 2006-2008 m. Bent jau susitarimas dėl 2 milijardų litų investicijų į mokslo ir verslo slėnius, kurie šiandien jau veikia, sukūrė mūsų mokslininkams techninę bei materialinę bazę, buvo sėkmingas.

Tai patvirtina ir Prezidentė, neseniai subūrusi mokslo ir verslo lyderius ir pasiūliusi mokslo ir inovacijų politikos gaires. „Taigi mes turime potencialą - sakė ji. – Su tradicine ekonomika toli nenuvažiuosi.“ Tai tik patvirtina, jog susitarimai politikoje, aišku, po diskusijų, tačiau racionalių, daug naudingesni, nei mūsų tuščios propagandinės batalijos, dar ir atstumiančios šalies intelektualus, visuomenę.

Net ir politiškai konkuruodami, privalėtume laikytis bent minimalių europietiškų (ne rytietiškų kaip yra dabar) diskusijos taisyklių. Ginčytis faktų ir argumentų kalba, o ne menkinti, o dar ir šmeižti oponentus. Konkuruoti idėjomis, o ne viešųjų ryšių kampanijomis. Pas skandinavus, į kuriuos neva lygiuojamės, politinė konkurencija nesuabsoliutinama, o atsveriama konsensuso ir susitarimų tradicija. Visko jų politikoje būna, tačiau jie nekovoja vienas su kitu, kaip mes, „iki paskutinio lietuvio“, o dar ir patyčių būdu. Būtent todėl jie ir progresuoja, yra pasiekę tokį lygį, kurį matome ir jo pavydime. Ar taip būtų, jei vieni kitus keisdami valdžioje dešinieji ir kairieji griautų pirmtakų darbus ir projektus?

Kuo mažesnė tauta, tuo konsensusas jai svarbesnis. Kuo sudėtingesnė ir sunkesnė šalies geopolitinė padėtis, tuo konsensusas, susitarimai, solidarumas yra aktualesni. Tačiau nė kiek ne mažiau svarbu ir socialinė atjauta. Kaip ir verslo požiūris į samdomuosius, jei norime gyventi stiprioje šalyje ir solidarioje visuomenėje.

Tačiau viskas prasideda nuo diskusijos. Europietiškos. Paremtos faktais, argumentais, jei reikia statistika. Siekiančios racionalių, solidarių ir šaliai naudingų sprendimų. Ir nors tai yra gana akivaizdu, mums kažkodėl to ligšiol pasiekti nepavyksta.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

R.I.T.A. Gyvenimą pašventė Lietuvai, o dabar tenka kovoti dėl kompensacijų (218)

Iš Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų į atsargą savo noru išėjo apie 40...

Lietuviškas vanduo brangesnis dėl to, kad yra kietas (94)

Pakeisti visus vandens skaitiklius, kur kas dažniau juos metrologiškai tikrinti, o kartu ir didinti...

NT rinką gali ištraukti tik vienas dalykas (42)

Oficialiai šiemet užsieniečiams išduoda apie 9 tūkst. leidimų dirbti. Tai vienas didžiausių...

Mažos valstybės „stebuklingas berniukas“ A. Merkel gali pridaryti rimtų bėdų (181)

Briuselis ir Berlynas tikrai nenorėjo tokio akivaizdaus Austrijos posūkio į dešinę. O austrai...

Orai: geros naujienos – visą savaitę (6)

Po ypač malonaus pirmadienio šiluma bus mažesnė, tačiau artimiausiomis dienomis didesnių...

Galiūnas Ž. Savickas: vaikai turi žinoti, kokias „šiukšles“ į save kemša (29)

Stipriausiu planetos žmogumi tituluojamas Žydrūnas Savickas per savo 26-ių metų profesionalo...

Ne pats geriausias pasirinkimas: 6 baldai, kurių dizaineriai negali pakęsti (14)

Jaučiatės pasirengę išleisti ganėtinai įspūdingą sumą naujiems baldams įsigyti? Tuomet...

Gydytojas A. Unikauskas: storėjate ne tada, kai valgote riebiai (18)

„Nuo seno galvojama: valgysiu riebalus – storėsiu. Tai nelogiška. Juk visas maistas, kurį mes...

Vokietijos specialistų naudotų automobilių ataskaita: „Honda Accord“ po 100 tūkst. kilometrų (7)

DELFI su žurnalu „ Auto Bild Lietuva“ tęsia straipsnių seriją, kuriais kviečia skaitytojus...

Žymus futurologas atskleidė, kokie iššūkiai mūsų lauks iki 2030-ųjų (10)

Ray‘us Hammondas visame pasaulyje pripažintas ir kaip futurologas, ir kaip verslininkas. 17...