Esu įsitikinęs, kad požiūris į mirties bausmę, taip pat į moteris, mažumas ir silpnesniuosius atskleidžia atskiros visuomenės civilizacijos lygį. Tai, kaip valstybėje elgiamasi su moterimis, vaikais, gėjais, neįgaliaisiais ar nuteistaisiais, parodo, kiek visuomenė yra laisva ir demokratinė, solidari ir socialiai lygi, teisinga ir tolerantiška, išsilavinusi ir kultūriškai išprususi.
Faktas, kad net Skandinavijos valstybėse, kurios pirmauja pagal materialinės gerovės ir socialinės lygybės rodiklius, moterys vidutiniškai uždirba žymiai mažiau nei vyrai, o „demokratijos lopšio“ – JAV – daugiau nei pusėje valstijų dar nepanaikinta mirties bausmė, yra ženklas, kad šiandien, t.y., XXI amžiuje, praėjus šimtmečiui po Pirmojo pasaulinio karo, žmonija, deja, dar negyvena aukščiausios civilizacijos laikais.
Analogiški vertinimo principai galioja ir politinėms partijoms, ir politikams. Lietuvos konservatoriai savo ultrakonservatyviais bandymais varžyti moterų teises ir uždaryti jas namie auginti vaikus, drausti abortus ir neigti homoseksualų teises, patys sau kasa duobę. Praeis dar dešimtmetis, ir konservatoriai arba turės keisti savo nuostatas, arba liks didžiosios politikos užriby.
Lietuvos liberalams būtų naudinga atsisakyti savo skleidžiamų atgyvenusio XIX a. liberalizmo utopijų, kuriomis mūsų versle ir visuomenėje populiarinamos dirbančiųjų išnaudojimo ir socialinės nelygybės idėjos.
Lietuvos socialdemokratų partijoje, deja, iki šiol dar irgi nėra konsensuso dėl aktyvios tam tikrų svarbių žmogaus teisių politikos įgyvendinimo. Tačiau neišvengiamai judame į priekį. Vieninteliai socialdemokratai praktiškai užtikrina moterų kvotas savo rinkiminiuose sąrašuose. Taip pat esame pirmoji partija Lietuvoje, kuri savo programoje aiškiai pasisakė prieš diskriminaciją lytinės orientacijos atžvilgiu; tik po to socialdemokratų pavyzdžiu pasekė Liberalų Sąjūdis.
Būtent praktinis lyčių lygybės politikos įgyvendinimas ir veiksminga kova prieš smurtą moterų atžvilgiu (ir namuose, ir gatvėje) gali tapti atskaitos tašku, kovojant prieš smurtinį nusikalstamumą apskritai ir nustumiant mirties bausmės grąžinimo klausimą į praeitį.
Kaip jau užsiminiau, pagarbos moterims trūkumas yra tiesiogiai susijęs su norais grąžinti mirties bausmę. Labai liūdna teisinės praktikos iliustracija, ir ne tik Lietuvoje: kai nuolat namuose smurtaujantis vyras nužudo moterį, jis gali tikėtis vos keleto metų kalėjimo; tuo tarpu moteris, nužudžiusi šeimoje pastoviai smurtavusį vyrą, paprastai įkalinama dešimtmečiui ir daugiau...
Ne mirties bausmės grąžinimas sumažins nusikalstamumą, ypač prieš moteris, bet skurdo visuomenėje mažinimas, lyčių lygybės skatinimas, elementarios pagarbos moterims ugdymas.
Lietuvoje apie lyčių lygybę kalbėti vis dar kažkodėl nepopuliaru, ypač vyrams. Tačiau Skandinavijos valstybės – labai geras pavyzdys, rodantis, kad lyčių lygybės politika laimi, ir tai yra politikos etalonas. Aukšti šių šalių ekonominės gerovės rodikliai akivaizdžiai įrodo, kad, jei visuomenėje daugiau socialinės ir lyčių lygybės, tuo visuomenė – labiau materialiai klestinti, joje žemesnis nusikalstamumo, ypač smurtinio, lygis, o žmonės laimingesni.
Šiek tiek statistikos. Eurostato duomenimis, Lietuva kartu su Estija ir Latvija pirmauja pagal įkalintųjų skaičių (daugiau nei 250 asmenų - 100 tūkst. gyventojų) Europos Sąjungos (ES). Danijoje, Suomijoje ir Švedijoje šis skaičius - mažiausias ir nesiekia 100. Vidutiniškai Lietuvoje per metus tenka 7,7 žmogžudystės 100 tūkst. gyventojų, Danijoje šis skaičius siekia 1,33, Suomijoje – 2,14, Švedijoje – 0,94 (2008-2010 m. duomenimis). 2010 m. Vilniuje užregistruotos 27 žmogžudystės, Kopenhagoje – 7, Osle – 5.
Žinoma, lyčių lygybė, kad būtų efektyvi, turi eiti koja kojon su socialinės nelygybės ir atskirties mažinimu apskritai. Bet kuri nelygybė yra kompleksinis dalykas, ir viena nelygybė skatina kitokią.
Skurdo mažinimas Lietuvoje yra ypač aktualus regionuose ir tarp jaunų žmonių. Su juo kovoti galima ir specialių programų pagalba, ir per pramonės gaivinimą bei naujų verslo nišų kūrimą, ir steigiant naujas darbo vietas. Tai neleistų tarpti nusikalstamumo kultūrai.
Sutinku su kriminologais ir politologais, kad kalbos apie mirties bausmės grąžinimą yra populizmas ir demagogija, bandymas pasinaudoti tragedija, siekiant susirinkti sau politinius taškus. Iš tiesų mirties bausmės grąžinimas nusikalstamumo situaciją ir atmosferą visuomenėje tik pablogins, nekalbant jau apie tai, kad toks sprendimas prieštarautų Lietuvos Konstitucijai ir ES teisei.
Paklausite, o kaip dėl žmogžudystės aukų ir jų artimųjų? Mano atsakymas universalus – humanizme ir civilizacijoje. Vienu smurtinės prievartos aktu (šiuo atveju, visuomenės ir valstybės), kito smurtinės prievartos akto (žmogžudystės) neišspręsime, ir tragedijos skausmo nesumažinsime, o tik įsisuksime į uždarą ratą.
Be to, Lietuvos piliečiai vis dar labai nepasitiki teismais, o tai signalizuoja, jog pačios griežčiausios bausmės gali būti skiriamos ne visada pagrįstai ir teisingai.
Jei norime būti civilizuota, geresnė ir teisingesnė visuomenė, turime būti humaniški, ir galimybę pradėti gyvenimą iš naujo reikia suteikti ir nusikaltėliams, nes demokratinėje valstybėje žmogus turi turėti teisę į antrą šansą. Bausmė neturėtų būti dėl pačios bausmės, o dėl žmogaus galimybės pasikeisti. Tam reikia kalinčiųjų resocializacijos ir integracijos programų.
Kadangi žmogus(-a) savaime yra vertybė, ir visuomenė su valstybe neturi jo(s) palikti vieno nei kai ji(s) tampa auka, nei kai neatsitaisomai suklumpa (nes tai irgi dalis visuomenės ir valstybės atsakomybės).
Pabaigai. Nepamirškime, kad esame maža valstybė ir viena tauta, kurios piliečius turime branginti kaip savo akies vyzdį, o ne siųsti juos į elektrinę kėdę ar pasmerkti įkalinimui iki gyvos galvos. Ne bausmių už nusikaltimus griežtinimas padarys mus vieninga tauta.
Tai ypač sakau tiems, kurie dedasi didžiausiais patriotais, daugiausia vien kalbėdami, kad karjerą darančios moterys ir gėjai gali išnaikinti lietuvių tautą ir griauna Lietuvos valstybės pamatus. Mūsų piliečiai nėra kažkokie išorės priešai, prieš kuriuos reikia kovoti kaip prieš represinę sovietinę valdžią.
Todėl turime apsispręsti, ar norime būti kalinių tauta, su daugiausia įkalintųjų Europoje, ar laisva visuomenė, kuri pragmatiškai, kaip skandinavai, padeda įstatymą pažeidusiesiems, kad šie vėl galėtų taptų laisvais visuomenės nariais, kartu kuriančiais bendrąjį gėrį.