Ir ne tik todėl, kad jie, konservatoriai, vieninteliai tuos nacionalinius interesus saugo, o visi kiti tik ir galvoja, kaip čia juos išdavus.
Verslininkai, politikai ne konservatoriai, visi, kaip nors kitaip mąstantys. Šių eilučių autorius, kaip socialdemokratas, kartu su visa partija ir atskirai, jau buvo apkaltintas ir ne sykį. Juolab, kad tai padaryti jiems gana nesudėtinga - jei galvoji kaip nors kitaip, nei konservatoriai, beveik automatiškai esi įtariamųjų sąraše. Juk jie - vieninteliai ir nuolatos nacionalinių interesų sargyboje.
Šį kartą į sargybą stojo "šešėlinis" švietimo ministras V. Stundys, kuris įžvelgia socialdemokratų registruotame Vardų ir pavardžių rašymo projekte "galimą nacionalinių interesų išdavystę". Nei daugiau, nei mažiau.
Tai šiek tiek keista, o gal "šešėlinis" ministras tiesiog pamiršo, jog beveik tokį patį įstatymo projektą 2009 metais Seimui teikė jo partijos lyderis, tuomet Premjeras, A. Kubilius. Tiesa, jis nebuvo priimtas, buvo kreiptasi i Konstitucinį Teismą, kuris išaiškino, kad minima ir daugelį metų diskutuota problema, akivaizdu, temdanti mūsų santykius su kaimynine Lenkija, vis tik gali būti sprendžiama įstatymu. Aišku, Valstybinės kalbos komisijai nustačius tvarką, kaip tai turi būti daroma. Ir tiek. Seimas nagrinės projektą, neabejoju, aptars visas galimas grėsmes lietuvių kalbai, atsiklaus, pabrėžiu, Valstybinės kalbos komisijos, kaip tai reikia realizuoti. Ir kur čia išdavystė?
Ar ne daug didesnė išdavystė, ypač Ukrainos įvykių kontekste, toliau užsispyrus gadinti santykius su kaimynine Lenkija, mūsų partnere NATO, ES, su kuria sieja ir bendri gynybos planai, infrastruktūros bei energetinės nepriklausomybės projektai? Beje, taip pat labai svarbia partnere ir santykiuose su ta pačia Ukraina ir kitomis Rytų partnerystės šalimis? Ar ne daug didesnė išdavystė - kiršinti šalies tautines bendrijas dėl šio klausimo, o po to jas kaltinti tarnavimu Rusijai?
Kuriai, beje, tik to ir reikia, kad būtų galima toliau iliustruoti savo propagandą pavyzdžiais, kaip Baltijos valstybės nesirūpina tautinėmis bendrijomis ir kaip ten klesti nacionalizmas.
Toks konservatorių "susirūpinimas" lietuvių kalbos vartojimu, kuris esą labai pablogės, leidus keliems tūkstančiams tautinių bendrijų atstovų ir, beje, lietuvių moterų, ištekėjusių ir nešiojančių užsieniečių vyrų pavardes, realiame mūsų gyvenime yra gana keistas ir perdėtas, akivaizdžiai politizuotas. Tereikia užeiti, pavyzdžiui, į knygyną ir pamatysite gerokai daugiau lietuvių kalbos vartojimo "pažeidimų". Pavyzdžiui garsaus lenkų rašytojo Witold Gombrowicz knyga "Apsėstieji", o siaube, ant viršelio taip ir parašyta - du sykius "W" vade ir pavardėje... Beje, šios kaip ir daugelio kitų panašių knygų leidimą rėmė Kultūros rėmimo fondas, ji buvo finansuojama iš ES lėšų, o ne kokie nors politikai - išdavikai.
Ir tokių pavyzdžių šimtai, tūkstančiai, jau nekalbant apie mūsų vizualinę reklamą, kur vargu ar laikomasi kokių nors taisyklių apskritai... Tai kas atsitiks, jei leisim lotyniškom raidėm, ne kokia nors kirilica (pabrėžiu specialiai konservatoriui) parašyti keliuose šimtuose pasų pavardes gimtąja kalba?
Ar mūsų gimtoji kalba nenukenčia daugiau nuo to amžino ir tariamo gynimo, kai mes iš tiesų mažai ką padarom pozityvaus, kad ją puoselėtume? Ar ne daugiau ji nukentėjo nuo, pavyzdžiui, konservatorių "naktinės" reformos metu pakeltų mokesčių lietuviškam žodžiui, leidybai, spaudai?
Kolegai V. Stundžiui dar kažkodėl užkliūva ir artėjantis Lietuvos - Lenkijos tarpvalstybinės sutarties dvidešimtmetis, kuris iš tiesų atvėrė abiem šalims kelią į NATO ir ES, nes įstoti ten buvo įmanoma tik išsprendus dvišalių santykių problemas, kas ir buvo padaryta. Tiesa, ją pasirašė Prezidentas A.Brazauskas su Lenkijos Prezidentu L.Valensa, ne konservatoriai - gal tai yra netinkama? Tačiau šių dienų kontekste sutartis ypač svarbi, ir nematau jokio blogio, kad, ją minėdami, kartu su kaimynais lenkais sutikriname, kas ir kaip iš abiejų pusių buvo vykdoma.
Vis tik, remiantis konservatorių metodologija bei propaganda, naudingiausia prasti abiejų šalių santykiai yra būtent Rusijai ir ypač šiuo metu, kai Lietuva ir Lenkija vaidina svarbų vaidmenį ir, visų pirma, ES ir Euroatlantinės bendrijos konsolidacijos kontekste. Tai gal čia koks nors nesusipratimas ar vėl dar vienas priešrinkiminis tariamo patriotizmo protrūkis? O eilinis konservatorius, burnojantis prieš savo lyderio kažkada pateiktą projektą, nors, tiesa, ir nelabai eilinis, nes "šešėlinis" ministras, gal neskaitė ar nėra susipažinęs su savo partijos strateginiais dokumentais?