Idealiame pasaulyje biudžeto proporcijos tiesiogiai atspindi vyriausybės programą bei šalies vystymosi prioritetus. Krašto apsaugos biudžeto kontekste finansinių srautų paskirstymas turėtų remtis aiškaus grėsmių suvokimo ir mūsų pajėgumų atremti šias grėsmes balansu. Strateginiai Lietuvos įsipareigojimai NATO ir gyvybiškai svarbūs prioritetai turi turėti pirmenybę nepriklausomai nuo politinio spektro sudėties.
Faktas – Krašto apsaugos ministerijos biudžeto asignavimai pastaraisiais metais didėjo, bet pamirštame visos istorinės retrospektyvos. Iki šiol Lietuva vis dar nėra įgyvendinusi įsipareigojimo krašto apsaugos finansavimui skirti 2 proc. nuo BVP. Nei prieš tapdama NATO nare, nei dabar Lietuva, nors formaliai ir teigdama, kad saugumas yra esminis šalies prioritetas, niekada neperžengė šio horizonto.
Ukraina pakeitė viską. Taip pat – tiek Lietuvos gyventojų, tiek NATO kaip institucijos, tiek jos narių suvokimą apie realias grėsmes. Karinių pajėgumų stiprinimas modernizuojant turimą bei įsigyjant naują ginkluotę, naujų kariuomenės vienetų kūrimas, tarptautinio bendradarbiavimo gilinimas, čia dislokuojamų NATO karių priėmimas, šauktinių sugrąžinimas – yra tik dalis krašto apsaugos prioritetų, kuriuos mes turime užtikrinti. Neinvestuoti ar ignoruoti šių poreikių mes negalime. Tik turėdami stiprius karinius pajėgumus mes galime tikėtis, kad atgrasymo strategija suveiks ir taip užtikrinsime Lietuvos nepriklausomybę.
Grafikas viršuje labai aiškiai parodo, kiek eurų Lietuva „sutaupė“ nevykdydama NATO gynybos asignavimų įsipareigojimo. Duobės „gylis“ – apie 4 mlrd. eurų, kurių mes neinvestavome į šalies gynybą. Tai reiškia, jog ilgą laiką krašto apsauga tik vegetavo: nieko nestatėme, neatnaujinome ginkluotės, nekaupėme atsargų, neinvestavome į žmones. Todėl turime situaciją, kokią turime – trapi infrastruktūra, neadekvati ginkluotė, senos technologijos.
2018 metų planas peržengti 2 procentų ribą yra senai lauktas ir sveikintinas. Tačiau tai – tik pradžia, nes tai, ką buvo apleidę ir ignoravome, dabar turime atkurti ir sukurti. Šalies gynybinį pajėgumą didinantys ginkluotės sistemų projektai – pėstininkų kovos mašinos „Boxer“, savaeigės artilerijos sistemos, NASAMS oro gynybos sistemos – tai brangūs, bet kertiniai teritorinės gynybos elementai, sustiprinantys Lietuvos kariuomenę ir užtikrinantys geresnę sąveiką su NATO sąjungininkais. Tolesni kariuomenės pajėgumą didinantys pirkimai, kariuomenės struktūros augimas, šauktinių infrastruktūros plėtra ir toliau reikalaus nemažų finansinių resursų.
Šalies gynybinį pajėgumą bandome kelti greitai, ir tą mes tikrai įvykdysime. Tačiau norėtume, kad visuomenė, kurią Lietuvos kariuomenė ir mūsų NATO partneriai yra pasirengę ginti, taip pat suvoktų, kad tikrasis ilgalaikis gynybinis pajėgumas yra pastovių investicijų ir aiškių prioritetų rezultatas.
Sugebėjimas ginti valstybę neįgyjamas per keletą ar net dešimtį metų. Turime investuoti palaipsniui ir nuolat, tuo pačiu kurdami ir ilgalaikio mąstymo kultūrą bei institucinę atmintį. Tik taip sukursime tvarius Lietuvos kariuomenės pajėgumus.
Būtent todėl, šiuo metu yra vykdoma planavimo ir įsigijimų centralizavimo reforma, kuri leis įsigijimus vykdyti efektyviau ir skaidriau bei įgalins kariuomenę priimant strateginius pajėgumų didinimo sprendimus. Nuo 2018 metų sausio 1 dienos startuos Gynybos Resursų Agentūra – institucija, kuri turės vieną aiškią misiją – per įsigijimus stiprinti Lietuvos kariuomenės pajėgumą. Tuo pačiu poreikių planavimas ir atsakomybė užtikrinti Lietuvos kariuomenės pajėgumų sandarą pereina į sustiprintą Gynybos štabą.
Tai yra esminiai darbai, kuriuos mes Krašto apsaugos ministerijoje vykdome – palaipsniui, su politine ir visuomenės parama, už kurią esame dėkingi. Svarbiausia dabar – išlaikyti koncentraciją, dėmesį ir finansinę paramą svarbiausiems šalies gynybos prioritetams.