Šventai tikėjome – išsaugotos tautiškumo tradicijos ir idealai taps mūsų Valstybės pagrindu, kad būsime savo žemės – Lietuvos – šeimininkai. Deja, deja... Greitai nuostatą „Aš didžiuojuosi, kad esu lietuvis!“ ėmė keisti posakis „Patriotas – idiotas!“.
Ne vieną pavakarę esame praleidę su dabar jau amžinybėn išėjusiu dzūku poetu Stasiu Stacevičiumi jo vienkiemyje Gudakiemio kaime, diskutuodami apie tautą, valstybę, valdžios atsakomybę...
O kuo gi mes, lietuviai, kurie kartais dirbame vokiškai, o geriame ir keikiamės rusiškai, ypatingi? Istorinėmis asmenybėmis, pergalėmis, jotvingių narsa? Siaubingomis netektimis ir amžinu liūdesiu dėl prarastų žemių ir prūsų? Karštomis pietiečių priemaišomis šiauriečių kraujyje, savižudybėmis, kantrybe?.. Ar tuo, kad apžiūrinėdami Kaune Velnių muziejuje kipšus, pinčiukus ir raganas, netikėtai pamatome dar vieną – Save, godų ir klastingą, atsispindintį stikluose tarp velnių.
„Kone nuo pat kūdikio lopšio ir iki pasenusio lazdos aš nieko taip konkrečiai nemylėjau, deja, nei paties Dievo, prisipažinsiu, nors ir be to prisipažinimo visiems tai aišku, kiek slieko širdžia tą velėną, po kurią aš štai jau septintą dešimtmetį landžioju... Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet – Mano! Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai padlecai tie lietuviai, bet mano broliai!“ – 1932 m. rašė Juozas Tumas-Vaižgantas. Istorija kartojasi.
Ar gali žmogus, kuris nemyli savo gimto kiemo, gimto sodžiaus, savo šalies, teigti, kad myli visą Pasaulį? Mano literatūros mokytoja sakydavo, kad mieste augęs žmogus gali mylėti Tėvynę, įsimylėjęs savo gatvės grindinio akmenį. O mes turime visą Lietuvą.
Tarybiniais laikais mus bandė išblaškyti po Sovietų Sąjungą ideologija, kuri geriausiai atsispindėjo dainoje: „Moj adres – ne dom i ne ulica, moj adres – Sovetskij Sojuz“. Pakeiskite du paskutinius žodžius į „Evrosojuz“ ir turėsite dabartinę Lietuvos situaciją su vyraujančia liberaliąja Europos Sąjungos ideologija. Nedaug mūsų lietuvių belikę, ir nesinori blogai galvoti nė apie vieną. Tik, jei jaunas žmogus palieka savo kraštą, reiškia, kad savo Žalgirio mūšį jis jau pralaimėjo. Ir ar dar grįš jį laimėjęs iš europų ar iš už Atlanto?
Kas nors, kiek daugiau studijavęs globalizaciją, žino, kad šis nevienareikšmis procesas visų pirma yra smūgis mažų tautų ir valstybių nacionalinėms kultūroms. Bet kultūra ir yra jei ne visa tauta, tai pagrindinė jos sudedamoji dalis. Pasakojama, kad II pasaulinio karo metais pas Vinstoną Čerčilį atėję generolai reikalavo, kad būtų padidintas karinis biudžetas, atimant pinigus iš kultūros. „Jei mūsų valstybėje neliks kultūros, tai kam mums išvis tada kariauti?“ ,– atkirto jiems tada britų premjeras.
Niekada nebuvau didelis tarpukario Lietuvos prezidento Antano Smetonos gerbėjas, bet tai, ką jis tada padarė su mūsų valstybės kultūros, švietimo sistema, – fantastika. Pirmoji ar, geriausiu atveju, antroji karta nuo žagrės žinojo, kad jie kažkada buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Jie augo, didžiuodamiesi savo valstybe, augo savo šalies patriotai.
Neišsprendžiamos tarpukario Lietuvos socialinės problemos, turtinė nelygybė, Maskvos propaganda ir daug kitų priežasčių lėmė, kad 1940 metais be pasipriešinimo šūvių praradome nepriklausomybę. Bet tuo metu išugdytas savo, kaip tautos piliečio, savigarbos jausmas niekur nedingo. Niekur kitur Raudonoji armija nesusidūrė su tokiu reiškiniu kaip 1941 metų sukilimas ir tokio masto partizaniniu karu kaip Lietuvoje.
Prieš keletą metų su Lietuvos komanda dalyvavome dviejų dienų žygyje Šveicarijoje. Įvairių šalių žygeiviai, daugiausia kariškiai, rungėsi 80 kilometrų nuotolyje. Kurį laiką koja į koją mūsų grupė žengė su šveicarų nacionalinės gvardijos grupe. „Kaip jūs, kavaleristai, be žirgų sugebate taip greitai žygiuoti?“, – paklausė vienas šveicaras. „Na, pradėsime nuo to, kad mes – ne kavaleristai. Antsiuvas su Vyčiu – tai mūsų šalies herbas, o užrašas „Lietuva“ reiškia tą valstybę, kurią jūs vadinate „Litauen“. „Litauen!? Tai jūs čia tie, kurie po Antrojo pasaulinio karo dar dešimt metų kovojote partizaninį karą su Raudonąja armija, – išgirdęs mūsų pokalbį, atsisuko šveicarų karininkas. – Mes apie jūsų partizaninį karą studijavomw Karo akademijoje“.
Kai po žygio, vakare, prie laužo savo kariškių paklausėme, ar jie studijuoja mūsų partizaninį karą, šie atsakė: „Ne, mums to nereikia. Mes mokomės pagal NATO standartus...“.
Visko, ką mokėjome geriausiai, mums mokytis nereikia. Kad tik ne žmoniškai, kad tik kitoniškai.
Dzūkija turi savo antrą pavadinimą – Dainava. Mes – iš dainuojančių žmonių krašto. Vien Varėnos rajone virš 30 etnografinių ansamblių. Šitiek išlikusių senųjų dainų... Mes įdomūs Pasauliui tuo, ką turime savito, išskirtinio. O štai išeina Valkininkų kaimo šventėje į sceną mergaičiukės su gitaromis ir traukia dainas tik angliškai.
Turime gražią ir šimtmečiais tradicijas išsaugojusią šventę – Vėlines, mirusiųjų pagerbimo šventę. Dzūkiškuose Mardasavo, Margionių kaimuose dar ir dabar išlikusi tradicija, menant Anapilin išėjusiuosius, ne tik deginti žvakutes, bet ir melstis kapavietėse prie sukrautų laužų. Tik jau ir šiuos mūsų papročius keičia iš Vakarų atsibeldęs besimaivantis ir susikaupimą į kvailiojimus ir šėliones keičiantis Helovynas.
Kai pagalvoji, tai nieko nuostabaus. Nes būtent tokias vertybes mūsuose propaguoja visos komercinės televizijos. Iš ekranų jau seniai išstumtos kultūrinės, rimtos politinės ar analitinės laidos. Ekrane karaliauja pramoginės, visas Lietuvos televizijas užvaldžiusios laidos, banalūs tuštybių rinkimo pop konkursai, kur visi kūriniai paprastai atliekami anglų kalba. Žinias iš Lietuvos ir viso Pasaulio mums skelbia ne politikos analitikai, o besimaivančios, ilgakojės, „didžiapapės“, sužvaigždėjusios dvidešimtmetės gražuolės.
Stebiuosi mokyklose rengiamomis savaitėmis, kurios vadinasi „Be patyčių“. Kas, kad tave mokys tėvai, drausmins mokytojai, jei vakare, įsijungęs televizorių, žiūrėsi kokias nors „Ka-ka-du“ ar „Kud-kuda“ žinias, kur tyčiojamasi iš bet ko. Ką po to kalbėti apie pagarbą, mandagumą, toleranciją tave supantiems žmonėms? Beje, žodį „tolerancija“ mūsuose jau seniai uzurpavo seksualinės mažumos.
Tokioje aplinkoje jau nebestebina ir kažkada juokinę „Klausimėlio“ laidos herojai, iš kurių sužinai, kad Vytautas Didysis laimėjo Didįjį Tėvynės karą, kad Afrikos sostinė yra Antarktida, o vištos iš Lietuvos rudenį išskrenda žiemoti į pietus...
Šiemet mūsų šalyje vyks dveji rinkimai. Todėl, paklausius kai kurių tokių mūsų tautiečių, taip ir norisi palinkėti jų metu verčiau likti namuose. O jei netikite, padarykite bandymą patys. Paklauskite sutikto žmogaus apie jo vertybes. Išklausykite, o po to pasidomėkite, koks politikas jam patinka. Devyniasdešimt procentų, kad gausite atsakymą, kuris tarp įvardinto žmogaus ir jo deklaruojamų vertybių neturi nieko bendro. Vidinis mūsų tuštėjimas, silpstanti dvasia daro iš mūsų mankurtus, skęstančius kalbėtojų, o ne darytojų apgaulingoje pelkėje.
Todėl ir rinkimuose ne visada laimi stipriausieji ir geriausieji, nes balsuotojai gudrų ir klastingą dažnai supainioja su išmintingu.
Todėl ir vyksta taip, kad vakar balsavusieji už Lietuvą ir jos patriotus šiandien balsuoja už televizijos ekrane angliškai dainuojančius ir Europą šlovinančius asmenis. O po to stebimės, kad Lietuvoje kažkas ne taip.