Teksto derinimas jau pasiekė galutinę stadiją, o artimiausiu metu bus pradėti rinkti ir parašai. Žinoma, Seimo daugumos atstovai pasakys, kad interpeliacija yra beprasmis įrankis, nes nė viena valdančioji dauguma neleis iš posto išversti savo ministro, nes tai rodytų Vyriausybės silpnumą ir galimai galėtų sukelti domino efektą ministrų kabinete. Reikia prisiminti, kad interpeliacijos šešėlis kabo ne tik virš D. Kreivio, bet ir virš TS-LKD pirmininko, užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio ir aplinkos ministro Simono Gentvilo.
Tačiau šį kartą yra viskas kitaip. Nes energetikos ministro pasirinkta kryptis negirdėti ir nesiskaityti su niekuo, o savo neveiklumą teisinti tik aklais kaltinimais kitiems – nebeveikia. Juolab, ir politikos ekspertai, ir netgi kai kurie dešiniųjų valdžios atstovai matytų poreikį perkrauti Vyriausybę.
Akivaizdu, kad D. Kreivys yra ne savo vietoje, o jo siūlomos priemonės ir taupymo planai neguodžia nei gyventojų, nei verslo atstovų. Ar normalu, kad atėjus naujai Seimo sesijai ir ypatingai greitai prasidėsiančiam „auksiniam“ šildymo sezonui, energetikos ministras vis dar neturi konkretaus plano, kaip reikės išgyventi energetinę krizę. Girdime tik apie mistines priemones, kurios jau tuoj tuoj pasieks Seimą. Tuo tarpu net iki šiol su Vyriausybe diplomatiškai bandęs bendrauti verslas jau nebevynioja į vatą. Su keliskart išaugusiomis energijos kainomis susidūrusios Lietuvos įmonės kalba apie šalies verslui ateinantį itin sudėtingą laikotarpį: jei netrukus valstybė nenustatys pagalbos priemonių, dalis kelsis ir jau keliasi į šalis, kuriose parama numatyta, o elektra pigesnė, dalis bendrovių taps nekonkurencingos bei praras eksporto partnerius. Kaip į tai sureagavo dešiniųjų valdžia? Deja, bet ir čia Vyriausybė nepasižymėjo toliaregiškumu. Tiesiog pareiškė, kad verslas turi prognozuoti tokius pokyčius rinkose ir jiems ruoštis.
Bet ar Vyriausybė pati prognozuoja ir šiems pokyčiams ruošiasi? Atrodo, kad ne. Ypač kalbant apie Lietuvoje veikiančias įmones ir, svarbiausia, tose įmonėse dirbančius žmones. Nors elektros energija mūsų valstybėje brangiausia tarp regiono šalių, Lietuva kone vienintelė dar nesiėmė jokių pagalbos priemonių daug energijos suvartojančiam verslui. Puikiai suprantame, kokius galutinius padarinius gali sukelti toks Vyriausybės neveiklumas. Pradėjus griūti verslui, labiausiai nukenčia darbuotojai, kuriems lieka vienintelis kelias – kreiptis į Užimtumo tarnybą ir prašyti jiems priklausančių išmokų.
Jeigu Vyriausybės darbų planuose šie klausimai netaps prioritetiniais, tada akivaizdu, kad artimiausiu metu galime išvysti didelį skaičių darbuotojų, kurie neteks darbo. Kiek iš jų bus atleista, priklausys nuo to, kiek pagalbos dėl energijos kainų bus skirta verslui. Jeigu iki šiol Vyriausybės teikiamos priemonės veiks taip, kaip jos veikia dabar, o įmonėms energijos kainos ir toliau kils tokiu tempu, kaip kilo rinkoje iki šiol, tai neišvengiamai prives prie gamybos įmonių sustabdymo ir prie bedarbių skaičiaus augimo. Kas reikštų labai dideles papildomas eilutes valstybės biudžete, siekiant sušvelninti padarinius po darbo netekimo.
Kritinė situacija, su kuria susiduria verslas, ir galimi masiniai darbuotojų atleidimai yra tik vieni iš pavyzdžių, kad energetikos ministras savo darbo tęsti nebegali, o klausimų, į kuriuos jis neturi atsakymų, dar yra begalė.
Pakankamai ilgą laiką naudotas naratyvas, kad energijos kainų krizė turi būti sprendžiama Europos Sąjungos lygiu ir Lietuva privalo jų laukti – nebeveikia. Jau tampa aišku, kad ES svarstomas modelis yra visiškai nepalankus Lietuvai – jis iš esmės nesumažintų elektros energijos kainų.
Jau nuo pat pradžių buvo neaišku, kodėl ministras D. Kreivys slapstosi po ES sprendimais, kurių dar teks palaukti. Nors Bendrijos narės kartu ir ieško būdų, kaip sumažinti rekordines elektros kainas, tačiau kiekviena iš jų atskirai jau taiko veiksmingas pagalbos priemones savo šalyse. Nei Estija, nei Lenkija, nei Prancūzija, Čekija ar Vokietija nelaukė, kol bus priimti bendri sprendimai ES lygiu, o ėmėsi subsidijuoti tiek verslą, tiek namų ūkius, taip pat numatė nemažai amortizavimo mechanizmų.
Deja, Lietuvoje to iki šiol nematome. Kalbama tik apie „tam tikrų“ kompensacijos mechanizmų pritaikymą specialiai Lietuvai, jei ES priimtų mūsų šaliai nenaudingą sprendimą elektros kainų augimui Bendrijos šalyse suvaldyti. Žinoma, kaip jau tapo įprasta, ministras D. Kreivys jų atskleisti negalėjo, tačiau patikino, kad ties ta kryptimi jo vadovaujama ministerija „labai dirba“. Jeigu ir atsitiktų taip, kad Lietuvai būtų sudarytos išimtys ir būtų aktyvuoti finansiniai mechanizmai, jie Lietuvą pasiektų kur kas vėliau, kai energijos kainų sukelta krizė būtų jau pasiekusi piką, o gyventojai ir verslas jau bus susidūrę su milžiniškomis sąskaitomis.
Matyti, kad ministro neveiklumas atsispindi ir kituose vis dar nepasiektuose rezultatuose. Šiandien visiškai akivaizdu, kad rekordines elektros kainas iš dalies lemia „Nord Pool“ biržos algoritmai, nes žymiai pigesni gamybos pasiūlymai biržoje atmetami. Nors ir garsiai pareiškė, kad tokia situacija nėra normali ir turi keistis, D. Kreivys čia taip pat nieko optimistiškesnio nepateikė. Iki šiol nepradėtos realios derybos bent jau ministrų lygiu su Skandinavijos valstybių atstovais dėl ydingo algoritmo keitimo. Energetikos ministerija privalo išsireikalauti, jog algoritmas būtų pritaikytas specifiškai Baltijos regionui, bent jau šios energetinės krizės laikotarpiui.
Jeigu su šios biržos operatoriais tikrai nepavyktų susitarti, kaip neatmestina opcija turėtų būti svarstomas ir laikinas ar dalinis prekybos nutraukimas „Nord Pool“ biržoje, daugelį Lietuvos elektros energijos gamintojų perkeliant į pakankamai gerai veikiančią „Balt Pool“ biržą. „Nordpool“ turėtų prekiauti tik atskiru Vyriausybės sprendimu įgaliota valstybės įmonė „Ignitis“, kuri dėl nepakankamos elektros generacijos mūsų šalyje trūkstamą elektros kiekį turėtų įsigyti Skandinavijos biržoje. Tačiau net ir apie tai nebandoma kalbėti ar diskutuoti, nors šios neeilinės krizės akivaizdoje neturime tokio malonumo – atmetinėti visus įmanomus būdus mažinti kainas vartotojams.
Dar labiau stebina ir ta olimpinė ministro ramybė, kurią jis demonstruoja dėl būsimo dujų poreikio ateinančiam šildymo laikotarpiui. Jau ne kartą pranešta, kad Europoje dujų saugyklos pildosi sparčiau, nei planuota. Europos valstybių atsargos saugyklose jau siekia beveik 80 proc. reikalingo poreikio, tačiau visai kitoks vaizdas Latvijos Inčukalnio saugykloje, nuo kurios tiesiogiai priklauso tiek Baltijos valstybės, tiek Suomija. Latvijos saugykloje šiuo metu laikoma 12,05 TWh dujų ir jos užpildymas siekia tik kiek daugiau nei pusę jos galimybių. Palyginimui, tą pačią dieną 2021 metais saugykloje buvo sukaupta daugiau nei 79 proc. saugyklos talpos. Kalbant paprasčiau, šiuo metu Inčiukalnio saugykloje sukaupta tik apie 16 proc. Lietuvai reikalingų dujų atsargų. Nors bandoma raminti, kad kol kas to visiškai pakanka ir kad Klaipėdos SGD terminalas užtikrins reikiamą poreikį, atsipalaiduoti tikrai nereikėtų. Juolab, šis terminalas pastaruoju metu labiausiai buvo naudojamas pildant ne Lietuvos, o Lenkijos dujų saugyklas, kurių užpildymas jau siekia daugiau nei 99 proc.
Labai norisi tikėti, kad bent šioje srityje energetikos ministras tikrai turi konkrečius planus ir matymą, kaip spręsti dujų poreikio klausimą, jeigu ši žiema būtų itin šalta. Tačiau įvertinus ypatingą ministro sugebėjimą į krizines situacijas reaguoti gerokai pavėluotai, tokia optimistinė mano prognozė apie parengtus pasiruošimo planus skamba gana naiviai.
Be visų šių išvardytų problemų D. Kreiviui dar teks atsakyti ir dėl kitų šalies energetinį sektorių supurčiusių skandalų, chaotiškai prasidėjusio antrojo liberalizavimo etapo ir, svarbiausia, visiško nepasiruošimo atremti energetikos krizę. Reikia tik prisiminti, kad energetikos ministro pareigas D. Kreivys pradėjo eiti 2020 m. gruodžio mėnesį, prieš prasidedant energijos kainų krizei. Dar 2021 metų birželio mėnesį rinkose prasidėję procesai aiškiai parodė, kad valstybės turi ruoštis neeiliniam energijos kainų šokui. Apie tai tiek aš asmeniškai, tiek kiti socialdemokratų frakcijos nariai garsiai kalbėjome ir ne kartą bandėme atkreipti ministro dėmesį. Deja, visi tokie bandymai ir pasiūlymai atsimušė į Energetikos ministerijos duris. Buvo atsakyta: „rinkos viską išspręs, Vyriausybė neturi svertų ir į energijos kainų nustatymą nesikiš.“ Kaip paaiškėjo vėliau, visą tai buvo išsisukinėjimas, nes tiek Vyriausybė, tiek ypač energetikos ministras galėjo ir turėjo kištis, kad situaciją stabilizuotų ir nematytume tokių kainų vartotojams, kurias matome. Šiuo metu ministras ir Vyriausybė kalba visiškai kitaip, todėl akivaizdu, kad buvo reaguota per vėlai, padaryta ir tebedaroma per mažai.
Pasikartosiu: ministro D. Kreivio vadovaujamai Energetikos ministerijai yra palikta visiška kompetencija formuoti valstybės politiką energetikos sektoriuje, kontroliuoti, kaip ji įgyvendinama, ir reguliuoti sektoriaus procesus bei užtikrinti kokybišką ir nepertraukiamą šalies vartotojų aprūpinimą energija mažiausiomis sąnaudomis ir konkurencingomis kainomis. Viso to šiandien nematome.
Ministras savo pareigas eina beveik dvejus metus, todėl kaltinimai, kad kažkas kažko nepadarė – tiesiog nebetinka. Iš ministro ir visų valdančiųjų lūpų sklindantys kaltinimai, kad jie niekuo dėti, kad prieš tai buvusios vyriausybės nedarė nieko ir taip kenkė Lietuvos žmonėms, neatlaiko kritikos, nes visi šie kaltinimai išsakomi tik dabar, tuo pat metu pasakant, kad Vyriausybė ir asmeniškai ministras visas grėsmes žinojo jau seniai. Sunku suprasti, kodėl tada kaltinimai opozicijai ir seniai jokių postų neužimantiems žmonėms nebuvo viešinami prieš kelerius metus, o metami kaip tik tuo metu, kai situacija tampa kritinė? Dar sunkiau suvokti, kodėl tik dabar kalbama apie būsimas krizės suvaldymo priemones, jeigu apie tai valdantieji žino beveik dvejus metus? Tikrai nesolidu mesti kaltinimus opozicijai, nes būtent opozicija jau beveik dvejus metus šiai Vyriausybei trimituoja apie energetikos sektoriaus problemas ir prašo kuo skubiau jas spręsti. Tačiau sprendžiant iš šios Vyriausybės veiksmų, ji pradžioje apkaltina opoziciją, vėliau, situacijai pasiekiant kritinę fazę, – pradeda vytis nuvažiuojantį traukinį. Energetikos ministras – ne išimtis. Šiuo atveju jis nebegali kratytis atsakomybės ir toliau įnešinėti sumaištį visuomenėje, kuri ir taip laikoma nežinomybėje dėl savo finansinio užtikrintumo.
Ministras visų pirma yra politikas ir turi prisiimti politinę atsakomybę. D. Kreivys parodytų tikrą politinę brandą, jeigu pats, nelaukdamas interpeliacijos, pateiktų atsistatydinimo prašymą ir užleistų savo vietą kitam asmeniui, kuris, tikėkimės, sugebėtų bent kiek normalizuoti energetikos sektoriuje tvyrančią sumaištį, nuramintų visuomenę ir verslą.