prastai paklajojęs Seime tarp įvairių politinių partijų frakcijų, į rankas ima popieriaus lapus (parašų rinkimo) ir leidžiasi į „kovą“. Esu įsitikinęs, kad nors ir įsirašęs į savo šūkius patrauklią idėją, kovos už vienodas išmokas žemdirbiams visoje ES, iš esmės kovos ne už ką kita, bet už savo paties ir vėl naujai pasirinktos partijos vado Gedimino Vagnoriaus patekimo į Seimą reikalą. Nors J. Ramonas tikina, kad surinkti parašai bus panaudoti tam, jog įtikintų Briuselį, kad Lietuvos ūkininkai labai nori didesnių tiesioginių išmokų, tačiau iš mačiusiųjų parašų rinkimo lapus teko išgirsti klausimą, kodėl Ramono parašų rinkėjai reikalauja, kad tame lape būtų įrašytas pasirašiusiojo elektroninio pašto adresas ir telefonas. Negi tam, kad Europos Komisijos prezidentas Josė Manuelis. Barroso ar Žemės ūkio ir kaimo plėtros komisaras Dačianas Čiološas galėtų pasiskambinti ar parašyti laišką Lietuvos ūkininkui? Ir išlenda yla iš maišo – parašų rinkimo akcija – tai paprasčiausiai priešrinkiminis triukas, o vienas iš tikslų – noras surinkti ūkininkų kontaktinius duomenis, kurie vėliau bus naudojami ne kam kitam, o politinei reklamai rinkimų kampanijos metu vykdyti. 

Kodėl aš linkęs abejoti J. Ramono nuoširdumu? Praėjusią savaitę, kuomet Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius lankėsi Utenoje, ūkininkai net nejuokaudami sakė: apsaugok, Viešpatie, nuo tokio kovotojo už ūkininkų teises. Ūkininkai dar prisimena ,,didžiąsias“ J. Ramono kovas už ūkininkų-pieno gamintojų reikalus. Kuo tada viskas pasibaigė, jie irgi dar prisimena. Ar gali užmiršti? Juk tuo metu, kai kiti ūkininkai kovodami dėl pieno kainų blokavo kelius, jis pasislėpė ligoninėje. Tokiu būdu buvo ,,pakišti“ ūkininkai, o J. Ramonas, nuo baudžiamosios atsakomybės pasislėpęs ligoninėje, teismo procese apsimetė niekuo dėtas. Daugelis tuo metu nukentėjusių ūkininkų ir šiuo metu jo elgesį prilygina Judo išdavystei. 

Manau, kad prisiimant ūkininkų reikalų vedlio funkciją, visada reikėtų pačiam vedliui įsivertinti moralines savybes. Juk idėjinis vadas, prisiimantis vedlio naštą, turėtų būti be moralinių ,,nuosėdų“. O J. Ramonas ir be jau minėto pienininkų streiko jų turi: tai ir ,,naujieji plėšiniai“ – suartos kapinės, tai ir ,,vedlio“ sugebėjimas vengti mokesčių, anot jo, pasielgus labai išmintingai, t.y. su žmona gyventi įregistravus vedybinę sutartį, o padalinus turtą, bandant išvengti turto mokesčio. Taip pat, manau, vertėtų priminti ir jo politinių nuostatų kaitą. J. Ramonas Seime, manau, dar ilgai niekam neužleis didžiausio ,,Seimo turisto“ pozicijų. Verta prisiminti, kaip kito šio žmogaus politinės nuostatos: Valstiečių ir Naujosios demokratijos frakcija (2004-11-15–2005-12-12), Valstiečių liaudininkų frakcija (2005-12-13–2006-01-08), Mišri Seimo narių grupė (2006-01-09–2006-05-03 ), Pilietinės demokratijos frakcija (2006-05-04–2007-05-07), Mišri Seimo narių grupė ( 2007-05-08–2007-05-09 ), Liberalų ir centro sąjungos frakcija (2007-05-10–2007-09-24), Frakcija Tvarka ir teisingumas (2007-09-26–2010-02-10), Krikščionių partijos frakcija, frakcijos narys (nuo 2010-02-11).

Nenorėčiau paneigti svarbos rimtai pakovoti dėl kiek įmanoma teisingesnių tiesioginių išmokų Lietuvos žemdirbiams. Tačiau būtų gerai, kad ta kova nevirstų ne kuo kitu, o priešrinkiminiu kovos demonstravimu: kas daugiau surinks parašų, kas labiau ir ,,nuoširdžiau“ iškeiks ES Komisiją, kad ji vis dar pati nepasiūlo tiesioginių išmokų suvienodinimo, ar kažkaip kitaip moralizuos Žemės ūkio ministrą, kuris neva per mažai kovoja už Lietuvos reikalus. Manau, nei parašai, nei keiksmai tikrai nebus lemiami veiksniai siekiant minėto rezultato. Sėkmę, manau, gali nulemti tai, kaip išnaudodami valstybines institucijas ir žemdirbių visuomenines organizacijas sugebėsime gauti palaikymą tarp kitų šalių analogiškų institucijų ir žemdirbių organizacijų. Su kitų ES šalių žemdirbių asociacijom labai svarbu sutarti, kad jos pripažintų ne visai sąžiningą ligšiolinę politiką tiesioginių išmokų srityje ir per daug nespaustų savo šalių atstovų, skatindamos veikti nepageidaujama mums linkme, ypač prasidėsiančių derybų metu. Taip pat, manau, svarbu, kaip sugebėtume susitarti dėl bendros pozicijos su šiuo metu jau ryškėjančiais mūsų tikraisiais partneriais šiame procese, kalbu apie latvius ir estus. O, žinoma, svarbiausia bus tinkamai pasiruošti pačioms deryboms, ieškant partnerių, palaikančių vienose pozicijose mus už tai, kad kitose pozicijose palaikytume juos. Svarbu, kad daromos nuolaidos būtų protingai įvertintos, o pasiektas rezultatas derybų metu būtų vertas padarytų nuolaidų. Tačiau, kaip visada civilizuotose derybose, didesnę reikšmę turės argumentai, o ne tik emocijos.

Deja, vieną emocijomis paremtą dokumentą jau turime. 2011 metų lapkričio 22 d. Seimas pritarė Seimo Krikščionių partijos frakcijos nario J. Ramono inicijuotai rezoliucijai „Dėl Europos Komisijos numatomų diskriminacinio pobūdžio tiesioginių išmokų šalies žemės ūkiui 2014-2020 m. finansiniam laikotarpiui“. Priėmimo metu nemaža dalis Seimo narių siūlė padaryti pertrauką rezoliucijos priėmimo procese ir tinkamai suredaguoti tekstą. Tačiau tuomet J. Ramonas ir kai kurie Seimo opozicinių partijų atstovai pasirinko kitą kelią, t.y. balsuoti už rezoliucijos idėją, o ne už turinį. Idėja, kuri išdėstyta rezoliucijos preambulėje, kaip ir teisinga, - reikalaujanti išmokų suvienodinimo, tačiau turinys niekam tinkamas. Rezoliucijos tekste padaryta esminė klaida, apeliuojama į stojimo į ES sutartį, kurios neva reikėtų laikytis siekiant išmokų ES suvienodinimo: „Reikalaujame, kad EK laikytųsi stojimo į ES sutartyje įtvirtintų principų ir užtikrintų 2014-2020 m. finansiniam laikotarpiui tiesioginių išmokų suvienodinimą su kitų ES valstybių žemdirbiais“. Problema ta, kad minimoje sutartyje nebuvo numatytas joks išmokų suvienodinimas. Galbūt daug ką klaidina ES stojimo sutartyje, žemės ūkio dalies 24-25 puslapyje, numatytas 2013 metasi pasiektinas 100 % išmokų lygis, kuris toli gražu nieko bendra neturi su 100 % išmokų ES vidurkiu, nes pagrindas tiesioginėms išmokoms mokėti nuo 2004 m., Lietuvai įstojus į ES, kaip ir kitoms ES valstybėms narėms, yra referencinis žemės ūkio kultūrų derlingumas, buvęs šalyse narėse 2000–2002 m. laikotarpiu.

Pagal tai ir buvo skaičiuotas Lietuvos 100% lygio tiesioginių išmokų finansinis vokas, kurį mes pasieksime 2013 m., pagal stojimo į ES sutartyje bei kituose ES teisės aktuose numatytą laipsnišką tiesioginių išmokų didėjimo planą : 2004 m. – 25 %, 2005 m. – 30 %, 2006 – 35 %, 2007 – 40 %, 2008 – 50%, 2009 – 60%, 2010 – 70%, 2011 – 80%, 2012 – 90%, 2013 – 100%. Todėl, kaip ir minėjau, 2013 m. pasiektinas 100% išmokų lygis, kuris yra numatytas stojimo sutartyje ir dėl kurio savo rezoliucijoje taip kovoja J. Ramonas, nereiškia 100 % ES išmokų vidurkio. Todėl tokia nekompetentinga jo kova pridaro daugiau problemų negu duoda naudos. Ne veltui iš Europos Komisijos į Kaimo reikalų komitetą skambinę Lietuvos atstovai jaudinosi ir klausė, kaip elgtis, kad minėta rezoliucija, kuri privalo būti išversta į kitas kalbas, plačiai nepaplistų ir nepridarytų didesnių problemų. O juk reikėjo labai mažai: kaip ir buvo siūlyta, padaryti nors trumpą pertrauką ir pataisyti netinkamas vietas. Tačiau čia ir vėl suveikė J. Ramono politinis pragmatiškumas. Dabar jis gali kaišioti visur pavardes tų Seimo narių, kurie nepritarė rezoliucijai, tiksliau, tos rezoliucijos autoriaus Jono Ramono neraštingumui.

Ar taip jau nieko ir nedaroma dėl tiesioginių išmokų suvienodinimo?

Šiandien derybose dėl 2014–2020 m. finansinio laikotarpio perspektyvos Lietuva visuose ES institucijų lygmenyse dirba aktyviai ir pasisako, kad tiesioginės išmokos Lietuvoje naujuoju 2014–2020 m. finansiniu laikotarpiu kaip galima greičiau pasiektų ES išmokų vidurkį ir kad neteisinga išmokų lygius valstybėms narėms skaičiuoti pagal jų istorinius duomenis (2000–2002 m.), kurie jau nebeatitinka realybės, nors ir buvo naudojami stojimo sutartyje.

Į tai, kad J. Ramonas vienas kovoja už ūkininkų reikalus, jam ir panašiems demagogams dar kartą norėtųsi priminti, kad, jeigu pats nieko neveiki, o tik užsiimi pigiu populizmu, dar nereiškia, kad nieks nevyksta. Darbas siekiant Lietuvos žemdirbiams naudingų tikslų su tarptautiniais partneriais, ES struktūromis ir šalies viduje visuose lygiuose buvo vykdomas nuo pat kadencijos pradžios, kai pradėjo dirbti A. Kubiliaus Vyriausybė, ir esu įsitikinęs, kad nuosekliai bus vykdomas toliau. Esu nemažos dalies renginių liudininkas, kai Žemės ūkio ministras K. Starkevičius susitikimuose su ES šalių žemės ūkio ministrais ir kitais atsakingais asmenimis nuolat keldavo klausimą dėl ES spręstinos problemos – tiesioginių išmokų suvienodinimo, o 2010 m. kovo 31 d. Žemės ūkio ministras savo įsakymu sudarė darbo grupę Lietuvos Respublikos pozicijai dėl BŽŪP ateities parengti, į kurios sudėtį įtraukti Žemės ūkio ministerijos bei socialinių partnerių (ŽŪR, įvairių žemdirbių savivaldos organizacijų) atstovai. Darbo grupė parengė ir 2010 m. spalio 12 d. patvirtino horizontalaus pobūdžio poziciją.

2010 m. balandžio 29 d. tarptautinės parodos „AgroBalt 2010“ atidaryme kalbėjusi Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė taip pat pabrėžė, kad „Bendroji žemės ūkio politika ES turi būti aiški visuomenei“. Parodos „AgroBalt 2010“ metu įvykusiame politiniame forume „Gyvenimo kokybė kaime bei galimybės ES naujosios finansinės perspektyvos kontekste“ eurokomisaras, atsakingas už žemės ūkį ir kaimo plėtrą, D. Čiolosas pabrėžė, kad ES Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) po 2013 m. turi būti pagrįsta lygybės tarp senųjų ir naujųjų šalių principu. Apie tuos pačius principus parodos išvakarėse su komisaru kalbėjo ir Ministras Pirmininkas A. Kubilius. Forumo apvaliojo stalo diskusijoje dalyvavo ES ir kaimyninių šalių žemės ūkio pareigūnai: naujasis eurokomisaras, atsakingas už žemės ūkį ir kaimo plėtrą, D. Čiolosas, buvęs eurokomisaras, dabartinis fondo ,,Žemės ūkio investicinė parama Europai“ (RISE) prezidentas Franzas Fischleris, Lietuvos žemės ūkio ministras K. Starkevičius, Europos žemės savininkų organizacijos (ELO) prezidentas Mark Thomasin-Foster, Estijos žemės ūkio ministras Helir-Valdor Seeder, Lenkijos žemės ūkio ir kaimo plėtros ministras Marekas Sawicki, apie 20 oficialių delegacijų iš užsienio.

2010 m. gruodžio 6 d. Vyriausybė pritarė Žemės ūkio ministerijos parengtai pozicijai dėl Europos Sąjungos Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) ateities po 2013 m.

2010 m. liepos 2 d. Seime Seimo Kaimo reikalų komitetas kartu su Žemės ūkio rūmais organizavo konferenciją „Lietuvos pozicija derybose dėl ES bendrosios žemės ūkio politikos 2014 – 2020 m.“, kurios metu taip pat buvo kalbama ir su Žemdirbių asocijuotomis struktūromis, buvo derinamos pozicijos ir tariamasi dėl bendro veikimo. 

2011 Gegužės 25 d. Seimo Europos informacijos biure įvyko bendra Kaimo reikalų komiteto ir Europos informacijos biuro surengta diskusija „Europos Sąjungos bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) artėjant 2020 m.“. Diskusijoje pranešimus skaitė Žemės ūkio ministerijos, Žemės ūkio universiteto bei Žemės ūkio rūmų atstovai. Po įvykusios diskusijos medžiaga dėl Lietuvos pozicijos ES bendrosios žemės ūkio politikos klausimu buvo išsiųsta Lietuvos atstovams ES parlamente.
2011 m. birželio 9 d. Seime buvo priimta mano ir Kaimo reikalų komiteto narių paruošta rezoliucija ,,Dėl ES Bendrosios žemės ūkio politikos ateities po 2013 metų“, kuri 2011 m. liepos 12 d. buvo pristatyta ir išplatinta man, kaip Kaimo reikalų komiteto pirmininkui, dalyvaujant Briuselyje Europos Parlamento surengtoje diskusijoje dėl Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) ateities, kurioje dalyvavo Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros bei nacionalinių parlamentų žemės ūkio ir kaimo plėtros reikalus kuruojančių komitetų atstovų. ES Tarybai pirmininkaujančios Lenkijos Senato Žemės ūkio komiteto pirmininkas Ježis Chruščikovskis taip pat pritarė poreikiui reformuoti BŽŪP. Jis pažymėjo, kad reforma turi būti ne kosmetinė, o reikšminga, t. y. suvienodintos tiesioginės išmokos tarp valstybių narių, pati tiesioginių išmokų schema turi būti apskaičiuojama vadovaujantis objektyviais kriterijais.

Lietuvos ūkininkų sąjunga 2011 m. liepos 26 d. Kaune vykusios tarptautinės konferencijos „Bendroji žemės ūkio politika: kiek realūs ES naujųjų šalių lūkesčiai?" metu paskelbė išvadas, kurios priimtos bendru konferencijos dalyvių sutarimu ir toliau yra naudojamos kaip Lietuvos ūkininkų pozicija, dalyvaujant tarptautiniuose ūkininkų forumuose.
Negalima nepaminėti ir dar vienos, labai svarbios tarptautinės konferencijos, kurią praėjusių metų birželio 28-29 d. Briuselyje taip pat surengė Lietuvos ūkininkų sąjunga. Jos dalyviai – Lietuvos žemdirbiai, žemdirbių organizacijų lyderiai kartu su nevyriausybinių organizacijų atstovais iš Estijos, Latvijos, Lenkijos, Suomijos, dalyvaujant atstovams iš Europos Komisijos, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto, Europos Parlamento, Europos žemdirbių organizacijų COPA-COGECA – diskutavo dėl formuojamos ES Bendrosios žemės ūkio politikos iki 2020 m. ir aptarė priemones, ypatingą dėmesį skirdami naujųjų ES šalių narių žemdirbių siekiui ieškoti galimybių naujuoju finansiniu laikotarpiu nutraukti ūkininkų skirstymą į senųjų ir naujųjų ES šalių bei suvienodinti jų vertinimą.
Žemės ūkio ministerijoje 2011 m. rugsėjo 30 d. Žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus kvietimu lankėsi Lietuvos europarlamentarai. Daugiausia dėmesio susitikime skirta tiesioginių išmokų vokų paskirstymui tarp valstybių narių, nes nuo to priklauso, ar Lietuvai bus sudarytos vienodos konkurencinės sąlygos bendrojoje rinkoje. Susitikime su ministerijos vadovybe ir kitais pareigūnais dalyvavo Europos Parlamento nariai ar jų atstovai. K. Starkevičius pabrėžė, kad Lietuvos pozicija dėl vieno svarbiausių Bendrosios žemės ūkio politikos klausimų – tiesioginių išmokų – išlieka principinė: tiesioginės išmokos visose ES šalyse narėse turi būti išmokamos pagal tą patį modelį, o jų lygis nustatomas vadovaujantis objektyviais kriterijais, užtikrinančiais konkurencingumą ir lygias ūkininkavimo sąlygas vieningoje ES rinkoje.
Ministerijos atstovai nuolat dalyvauja ir savo poziciją išsako ES Žemės ūkio ir žuvininkystės tarybos posėdžiuose. K. Starkevičius labai aiškiai Lietuvos poziciją dėl teisingų ir sąžiningų tiesioginių išmokų paskirstymo po 2013 m. išsakė 2011 metų kovą, kai ES pirmininkaujančios Vengrijos parengtos išvados dėl BŽŪP po 2014-ųjų metų buvo pristatytos ES Žemės ūkio ir žuvininkystės tarybos posėdyje. Tuomet kartu su Lietuva Vengrijos pasiūlymams nepritarė ir Latvija, Estija, Švedija, Danija, Jungtinė Karalystė bei Malta.
2011 m. lapkričio 23 d. Europos Parlamente vyko diskusija, kurioje buvo aptariami teisiniai pasiūlymai dėl Bendrosios žemės ūkio politikos. Konferenciją organizavo COPA-COGECA ir Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetas drauge su Europos Komisija ir šiuo metu ES pirmininkaujančios Lenkijos atstovais.
Lapkričio 28 d . Kaimo reikalų komitete susitikau su Latvijoje išrinkta Europos Parlamento nare Sandra Kalniete, kuri priklauso Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetui, todėl daugiausia dėmesio pokalbyje buvo skirta Europos Sąjungos Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) perspektyvoms po 2013 metų. Susitikimo metu buvo sutarta, kad bendrų visoms Baltijos šalims tikslų bus siekiama vieningai. Ypač svarbu tinkamai pasirengti politinėms deryboms ir aktyvinti pastangas parlamentų, vyriausybių ir žemdirbių visuomeninių organizacijų lygiu.
Ypač sėkmingai diskusijos dėl Bendrosios žemės ūkio politikos po 2013 metų vyko Vokietijoje žemės ūkio parodos ,,Žalioji savaitė 2012“ metu. Čia ta pačia intencija įvyko ne tik daug svarbių dvišalių susitikimų, bet ir trišalis Baltijos šalių: Lietuvos, Latvijos, Estijos ministrų susitikimas, kurio metu, sausio 24 dieną, buvo pasirašyta bendra Lietuvos, Latvijos ir Estijos žemės ūkio ministrų ir nevyriausybinių organizacijų lyderių deklaracija dėl BŽŪP principinių dalykų.
Išvardinau tik keletą renginių, kuriuose teko dalyvauti arba apie kuriuos buvau informuotas. Ateityje taip pat laukia dar daug ne mažiau svarbių darbų. Lietuvos Žemdirbių asocijuotos struktūros aktyviai dalyvauja bendruose posėdžiuose su analogiškom organizacijom Baltijos šalyse. Galvojama apie platesnę šalių konsolidaciją siekiant teisingesnės Bendrosios žemės ūkio politikos ES šalyse. Tikiuosi, kad balandį Taline numatomame surengti trijų Baltijos valstybių Žemės ūkio sritį kuruojančių nacionalinių komitetų pirmininkų susitiksime taip pat priimsime dar labiau Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendrą poziciją išgryninantį dokumentą, kuris suteiks mandatą išreikšti bendrą poziciją numatomuose ES Žemės ūkio klausimais besirūpinančių komitetų pirmininkų konferencijose Briuselyje ir Kopenhagoje.