E.Masiulis: Po nacionalistų eitynių. Ar tikrai gyvename drąsioje šalyje?

„Patriotų“ žygyje šmėžavo grupė radikalių Seimo narių ir kitų žiniasklaidos dėmesio stokojančių politikų. Gaila, jog jie vardan asmeninių interesų nusprendė apgauti dalį į eitynes susirinkusių jaunų, Lietuvą mylinčių žmonių.

Kažkas jiems paaiškino, kad mes turime būti maži, silpni ir bailūs. Kad mes turime bijoti kitaip šnekančiu, kitokią odos spalvą turinčių, į kitokį Dievą tikinčių, mes net turime bijoti raidės “w”.

Jau girdžiu jų atsakymą: „Ne, mes nieko nebijome. Mes kaip tik drąsiai sakome: „Lietuva – lietuviams“.

Ne mielieji, tai baimė, kad šalia gyvenantys kitokie mus pakeis. Tai mus ėdanti silpnumo bacila, kuri Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tautą suėdė iki trijų milijonu ir ėda toliau. Ta bacila pavertė mus menkadvasiais, užguitais, nelaimingais ir bailiais.

Drąsi šalis ir tauta mes buvome, kai didieji Lietuvos kunigaikščiai kūrė savo Didžiąja kunigaikštystę, kai aplinkinės tautos, skirtingos religijos, skirtingi gyvenimo būdai sutilpdavo Lietuvoje.

Tokiomis eitynėmis mes išduodame Didžiųjų kunigaikščių Lietuvą. Gediminas rašė laiškus kviesdamas atvykti užsieniečius gyventi ir dirbti į Vilnių. Vytautas Lietuvoje apgyvendino karaimus (kurių patiekalais dabar taip didžiuojamės), suteikinėjo žydams privilegijas gyventi Lietuvoje.

Tuo tarpu kokią žinią mes, kunigaikščių palikuonys, išsiuntėme pasauliui Kovo 11-ąją?

Tikiuosi ir tikiu, kad Gedimino Lietuva vis dar mūsų Lietuva. Nesutinku, kad turime būti maži ir bailūs. Esame didi tauta, suprantanti kitus, kviečianti būti kartu, jeigu reikia priglaudžianti.

Esu tikras, kad kuriame ir mums pavyks sukurti Lietuvą, kurioje bus gyva mūsų kunigaikščių dvasia, kurioje gyvens įvairių tautų, religijų, pažiūrų drąsūs ir laisvi Lietuvos žmonės.

Matau savo šalies herbe Vytį - drąsos ir veržlumo simbolį, o ne pakelėje susigūžusį Rūpintojėlį.

Tai mano šalies herbas.