Vilnius braška per siūles
Vilnius artėja link 1 mln. gyventojų. Jame veikia įmonės, kurių vertė – didesnė nei 1 mlrd.! Čia tartis dėl pasaulio saugumo struktūros atskrenda galingiausių Žemėje šalių lyderiai. Dabar – mūsų metas: Lietuva įsitvirtina kaip įtakinga valstybė su savo sostine Vilniumi epicentre. Niekam nekyla abejonių: Vilnius augs ir plėsis.
Augant Vilniui intensyviau kils ir spaudimas miesto infrastruktūrai. Įžvalgesni kandidatai tai pripažįsta ir pateikia savo statymus, kiek tonų asfalto jiems reikės tam, kad „sutvarkytų Vilnių“. Bet ties tuo kolegos ir baigia. Tarpusavyje nesusiję sprendimai, dažnai vienas kitam prieštaraujantys ir keliagubai eikvosiantys resursus – įspūdingi, brangūs ir problemų nesprendžiantys.
Abejingumo sąskaita – vilniečiams?
Mes sumokame didelę kainą, kai gerus sprendimus darome per vėlai. Jeigu Vilniaus architektai būtų įvertinę, kiek darželių, parkavimo vietų, poilsio zonų ir t. t. reikės urbanizuojant tokius kvartalus kaip Perkūnkiemis, dabar mes sutaupytume milijonus eurų ir dešimtis valandų laiko. Lažinuosi, kad, kai mūsų vaikai paaugs, jiems nerūpės, kodėl gatvės buvo siaurinamos ar platinamos. Bet jie tikrai klaus, kodėl mes taip neatsakingai rūpinomės miesto infrastruktūra ir remontuodami gatves neįdiegėme krovimo stotelių.
Po dvidešimties metų vilniečiams merai, kurie šiandien ravi tujas ar asfaltuoja šaligatvius, įspūdžio nedarys. Užaugę mūsų vaikai vertins, kaip šios dienos politikai formavo Vilniaus kasdienybę. Ir, priešingai negu Žirmūnų architektai 60-taisiais, mes negalėsime atsikalbinėti, kad nežinojome nei miesto augimo tendencijų, nei gerųjų užsienio praktikų.
Privalome susitvarkyti Vilnių. Mums reikia veikiančios infrastruktūros ir greito susisiekimo, gerų algų ir plačių verslo galimybių, puoselėjamos kultūros įvairovės ir galimybių ją vartoti. Kitaip sakant, kad Vilniuj būtų lengva gyventi, dirbti ir kurti.
Ir tuo – sostinės kasdienybe – turi pasirūpinti miesto administracija ir įmonių tinklas. Tuo tarpu mero ir tarybos pareiga yra brėžti strateginį vektorių ir užtikrinti, kad miestas siektų ilgalaikių bei ambicingų tikslų. Užduotis merui – mobilizuoti resursus ir dėmesį, sutelkti miesto administraciją į perspektyviausią kryptį, ieškoti būdų, kaip sujungti miesto resursus su Vilniaus verslu ir pasaulio investicijomis.
Ir jeigu mes norime, kad sostinė būtų A klasės miestas, meras neturi apsimesti ūkvedžiu ar močiute-atjautėja. Meras turi vesti ne atgal, į savo komfortabilią praeitį – meras netgi neturi teisės lūkuriuoti žvalgydamasis į 2024 m. Seimo rinkimus. Meras turi duoti kryptį vilniečiams ir tai galingai energijai, šiandien eikvojamai urbanistiniams eksperimentams.
Vilniaus turto inventorizavimas
Pirma naujo mero užduotis – inventorizuoti sostinės turtą, nes šiandien Vilnius pats nežino, kiek, kokio ir kam tinkamo turto jis valdo. Problema – akivaizdi: nežinodamas, ką turi, miestas ir negali to sėkmingai administruoti. O toks aplaidumas generuoja nuostolius: tuščios, „nedirbančios“ patalpos ir įranga, švaistomi energijos ištekliai, laiku remonto nesulaukę byra namai ir keliai.
Skaitote ir netikite, nes savo buityje, versle ir gyvenime tvarkotės visai kitaip? Greičiausiai ir neturite tokios skolos, kurią mums užaugino Vilniaus politikai: 221 mln. eurų.
Turime inventorizuoti Vilniaus turtą ir aiškiai susiprasti, ko ir kiek mes turime. Ką galime atverti bendruomenėms bei verslui, o ką vertėtų įdarbinti pačios savivaldybės reikmėms.
Ir kai sakau „inventorizuoti“, mintyje turiu ne klerkus su mediniais skaitliukais, bet skaitmeninę inventorizaciją. Vilniaus infrastruktūrą skenuotų dronai, o duomenis apdorotų išmanios skaitmeninės sistemos. Pajungę dronų ir dirbtinio intelekto technologijas mes sutaupysime kelerius metus darbo ir gausime daug tikslesnius duomenis – pilotinį projektą jau turėjome Klaipėdoje.
Pavyzdžiui, nuskenavus Vilniaus pastatų stogus ir sienas, dirbtinis intelektas akimirksniu identifikuotų trūkius, dėl kurių minimas namas praranda dalį savo šilumos energijos. Nustačius tokius trūkius, galima būtų operatyviai taisyti ir neleisti kauptis dar didesnei žalai.
Vis tik svarbiausia, kad sprendimus dėl Vilniaus administravimo priimtume ne nuojautos vedini, o konkrečių duomenų pagrindu. Taip miesto resursus galėtume nukreipti ten, kur labiausiai reikia, o ne tam, kuris garsiausiai rėkia.
Miestas turi užsidirbti...
Bene svarbiausia mero funkcija, mano akimis, – atstovauti Vilniaus interesams už miesto ribų. Tai apima tiek bendradarbiavimą su nacionaline valdžia, tiek vietinį ir tarptautinį tarpmiestinį bendradarbiavimą. Pritraukti dėmesį ir resursus į Vilnių – tai uždavinys Vilniaus miesto merui.
Štai netrukus Vilniuje vyks NATO suvažiavimas. Vasaros pradžioje į Vilnių atvyksta tūkstančiai žmonių, viešbučiai visi rezervuoti ir mes, vilniečiai, triname rankomis: papildomos pajamos ir dėmesys sostinei. Bet ar pasiimame iš to viską?
Sutelkę pastangas galime parengti istorinio, dieninio ir naktinio Vilniaus veiklų žemėlapius bei užtikrinti, kad svečiai rastų ne tik, kur išleisti pinigus, bet ir ką prisiminti.
Sostinė turi imtis iniciatyvos organizuodama susitikimus su verslo atstovais ir padėdama vilniečiams plėsti globalų diplomatinių ir verslo ryšių tinklą. Vilnius gali ir turi parodyti tarptautinį pavyzdį, į delegacijų susitikimus įtraukdamas jaunimą ir taip augindamas mūsų ateities kartų diplomatines kompetencijas.
...o užsidirbęs – investuoti
Mes, liberalai, esame įsitikinę: Vilniaus verslas yra miesto ekonomikos variklis. Kuo tvariau veikia verslas, tuo geresnę gyvenimo kokybę mieste turime. Žinome, kad sėkmingi verslai nenutinka atsitiktinai: jie pageidauja ekspertinių konsultacijų, ryšių, pagalbos susišnekant su valstybės institucijomis, o esant reikalui – ir finansinės paramos.
Visa tai – užduotis Vilniaus verslo fondui, kurio ambasadoriumi privalo būti meras. Aš tokį fondą matau kaip galimybę didinti ir remti verslumą Vilniuje. Per šią agitaciją sutikome daug aktyvių žmonių, turinčių stiprių idėjų, bet nesiryžtančių pradėti savo verslų. Ir jiems visiems reikia to paties: startinės pagalbos ir bendradarbiavimo. Vilnius turi padėti savo žmonėms, turi suteikti efektyvų palaikymą tiems, kurie nori kurti, drįsta veikti, ryžtasi siekti daugiau.
Ir, žinoma, mes tiesiog privalome žengti dar vieną žingsnį į priekį – sudaryti sąlygas į savivaldybės įsteigtą Vilniaus verslo fondą investuoti privatiems asmenims, ypač – vilniečiams.
Kartu su liberalais mes norime įkvėpti vilniečius ir parodyti jiems naujas rinkas, naujas galimybes – tai, mano supratimu, yra tiesioginė mero užduotis. Todėl ir toliau skatinsiu dronų infrastruktūros plėtrą.
Nes, nors jau turime kelias dronų krovimo stoteles, tai dar tik pati pradžia: užtikrintas maždaug 7 proc. Vilniaus padengiamumas. Jeigu nesustosime, toliau vystysime šią infrastruktūrą ir ją atversime verslui, mes sukursime visiškai naują, dronų technologijomis paremtą rinką mieste.
Į tai telpa tiek daug: ir saugumo prevencija (dronai gali atlikti objektų stebėjimo paslaugą), ir logistika (siuntų gabenimas), – galimybės begalinės ne tik verslui, bet kartu ir mums, vilniečiams.
Požeminis Vilnius
Meras turi išmanyti pasaulines tendencijas ir būti susipažinęs su geriausiais miesto raidos pavyzdžiais. Nes kai Vilnius peržengs 1 mln. gyventojų ribą, abejones dėl metro pakeis apmaudas, kodėl to nepadarėme anksčiau. O anksčiau nepavyko, nes šiandien kandidatai į merus sako, kad metro yra „ateities transportas, ateity apie jį ir kalbėkime“. Ir skuba metro laidoti suskaičiavęs, kad už vieną „pravažiavimą“ keleiviui tektų pakloti apie 50 eurų.
Sąmoningai ar ne, bet politikai nutyli, kad požeminė infrastruktūra yra raktas ne tik į greitą susisiekimą, bet ir į žalesnį Vilnių, į saugesnį Vilnių.
Toli dairytis nereikia – Kyjivas. Karo Ukrainoje metu civilinė sauga buvo patikrinta praktiškai ir nesinori net pagalvoti, kokie būtų buvę civilių nuostoliai, jeigu ukrainiečiai neturėtų požeminės infrastruktūros.
Tuo tarpu mes turime išardytą, privatizuotą ir niekada neatstatytą slėptuvių tinklą. Savivaldybė mėgino susizgribti ir padabino Vilnių „priedangos“ ženklais. Priedangomis tapo požeminės perėjos, didžiuliai pastatai. Aš tikiuosi, kad visi mes suprantame: tai tėra laikinos priedangos. Galbūt ir tinkamos pasislėpti nuo salvės ar kelių, bet juose mes neišgyvensime dienų ar savaičių.
Taip, išvystyta požeminė infrastruktūra tarnautų kaip Vilniaus slėptuvių tinklas. O taikos metu ši infrastruktūra būtų pritaikyta kasdieniam susisiekimui, po žeme kurtųsi ir vystytųsi verslai. Matau joje ir kultūrinės veiklos vyksmą bei naktinės ekonomikos potencialą.
Ir kada įskaičiuoji visą tai – greitesnį susisiekimą, didesnį saugumą, naujų veiklų potencialą, – tada pasirodo, kad ir skaičiai visai kiti – ne 50 eurų už „įsėdimą“. Beje, kai virš galvos – oro pavojaus sirenos, pinigų vertė labai greitai apsiverčia.
Balsas – investicija
Mano akimis, mes, vilniečiai, esame tikrieji savo miesto akcininkai. Ir kovo 5 d. investuosime į miestą savo balsais: išrinksime žmones, kurie nubrėš Vilniaus kryptį, nulems sostinės raidą. Kviečiu suteikti atsakomybę tiems, kurie ateina kurti Vilniaus ateitį!