Žalieji yra laimėtojai dėl kelių priežasčių. Viena vertus, jie yra šiuo metu sparčiausiai populiarumą besiauginanti partija, antra vertus, jei populiarumo tendencija išliks, ji yra viena iš dviejų partijų, galinčių pakeisti politikoje dominavusius krikdemus ir socialdemokratus. Viena iš dviejų, o gal ta didesnė, tikintis, kad respektabilūs vokiečiai labiau pamils Žaliuosius, o ne Alternatyvą Vokietijai. Pastarųjų savaičių sėkmė Bavarijoje ir Hesene teikia vilčių, kad taip ir įvyks.
Politologams yra ko stebėtis. Anksčiau Žaliesiems yra tik kartą pavykę perkopti 10 procentų ribą, jiems niekada nepavykdavo laimėti merų postų (išskyrus vieną miestelį šalies pietuose), jų niekados ženkliau neparemdavo rinkėjai buvusioje Rytų Vokietijoje.
Dar labiau stebina faktas, kad Žalieji šoktelėto aukštyn staiga ir neprognozuotai: 2017 metų šalies rinkimuose jie pasirodė kukliai (t. y., „savo lygyje“), tapdami šeštąja – mažiausia – frakcija Bundestage. Ir visai ne todėl, kad jie staiga pakeitė savo pažiūras, viskas kaip buvę - 86 procentai vokiečių, pavyzdžiui, mano, kad klimato kaita yra problema, tačiau ne pretekstas balsuoti už žaliuosius... Bet apie tai vėliau.
Tai kas gi vyksta – Europą užliejo atsitiktinė „žalioji banga“, keičiasi partijos politika, keičiasi visuomenės prioritetai ar rinkėjų mąstymas?
Žaliųjų politinė ideologija yra santykinai nauja, bet jau turi savo istoriją. Bene ilgiausia ir geriausia aprašyta yra jų istorija jau minėtoje Vokietijoje.
Ne vienas politikas rašo atsiminimuose, kad praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje būrelis aktyvistų, protestuojančių prieš branduolinio ginklo dislokavimą Europoje (ir prieš visą branduolinę energetiką) subūrė partiją, kuri netikėtai daugeliui politikos senbuvių, pateko į Bundestagą. Taip nutiko 1983 metais, kai partija surinko 5,6 procentus balsų. Tai buvo išties protesto partija. Ilgaplaukis radikalas Joshka Fischeris priesaiką skaitė apsivilkęs džinsais ir avėdamas sportbačiais.
Po keliolikos metų tas pats Fischeris tapo respektabiliu ministru Vokietijos raudonai-žalioje koalicijoje, vadovaujamoje Gerhardo Schroederio. Tuo metu ir kitose Europos šalyse – Prancūzijoje, Italijoje – žalieji buvo savotiškai „kilstelėję galvas“, tačiau anuomet žalioji banga nuslūgo ir pačios žaliosios ideologijos rėmėjų skaičius balansavo ties patekimo į parlamentą riba.
Politikos ekspertai nemano, kad pastarosios žaliųjų sėkmės priežastis Vokietijoje ir aplink yra staigus visuomenės kairėjimas. Tai veikiau aplinkybių ir Žaliųjų sugebėjimo išnaudoti situaciją, nuopelnas.
Iš vadovėlių laikas braukti pastraipas apie tradicinę britų demokratiją ar pavyzdingas partijas pokarinėje Vokietijoje. Net JAV prezidentas nesisteminis. Politologai stebisi, kodėl naujos nesisteminės partijos sugeba taip greit pasiekti reitingų viršūnes, o senosioms nepadeda nei gausus skyrių tinklas, nei viešosios nuomonės formavimo ekspertai, nei „rinkėjų segmentų“ priviliojimo specialistai.
Ir tai savaime nei blogis, nei gėris. Tiesiog – realybė. Pasaulio politikoje vyksta kažkas, ką reikia ne peikti ir koneveikti, bet ištirti ir susisteminti. Net ir tie, kas šiandien jaučiasi sistemos dalimi, turi suvokti, kad politika kinta ir su ja reikės gyventi.
Šioje situacijoje reikia kažkam perimti tuos vokiečius, kurie turi savą politinę nuovoką, bet pasiūlyti ne senąsias ideologijas, o požiūrį į esamą situaciją ir politines viltis. Alternatyva Vokietijai (AfD) siūlo vokišką Vokietiją, apsaugotą nuo išorės kultūrinių ir etninių grėsmių, Vokietiją, kaip tvirtą patikimą ir gerai apgintą, apsaugotą nuo negeidžiamų atvykėlių, Vokietiją, gerai suprantančią, kas yra priešas, kas sąjungininkas, Vokietiją, suprantančią, kad Europos integracija nėra galutinis politikos tikslas, o tik priemonė esamai tvarkai palaikyti. Politika bei rinkimai yra išminties ir sugebėjimų atranka, o ne kvotos atskiroms lytims ar gyventojų grupėms.
Tuo tarpu Žalieji siūlo vokiečiams būti atviriems pasauliui, priimti migrantus, nebijoti multikultūriško gyvenimo. Šalia to siūlo gyventi gal mažiau turtingai, bet socialiai teisingai, gyventi sveikai, vengiant branduolinės energetikos, švarinant orą ir stabdant klimato kaitą. Europos integracija yra būdas geriems politikos tikslams pasiekti. Žalieji tiki, kad tiesiog nereikia karo, nereikia nei išgalvotų priešų nei netikrų sąjungininkų, nereikia gundytis greitais jėgos sprendimais ir visiems besiginkluojantiems siūlyti taikingas iniciatyvas; tikisi rinkimų kvotomis moterims pasiekti tą geidžiamą lyčių lygybę.
Europos Parlamente pastaruoju metu Žalieji pritarė, kad reikia nubausti Vengriją, uždrausti autonomines ginklų sistemas (vadinamus „robotus-žudikus“), palaikė siūlymą nebeleisti pardavinėti įvairiose ES vietose skirtingos kokybės produktų tuo pačiu pavadinimu ir su ta pačia etikete.
Ar tai Naujieji Žalieji, ar vis tiek patys. Ilgalaikė sėkmė ar tik dar viena „banga“? Man regis, jie jau kitokie, bet tai dar reikės įrodyti, renkantis politikos principus.
XXI amžiaus postmoderne politinių klausimų jau nebegalima spręsti kaip nors liberaliai ar konservatyviai. Tiksliau, sprendimas nebepriklauso nuo to, kokia partija valdžioje, lemia atskirų politikų sumanumas, o ne bendra valdančiųjų ar opozicinių partijų ideologija. Žmonės į politines organizacijas ateina daugiau kaip į kasdienę politiką, o ne į konkrečią ideologiją.
Joms nereikia šlovingos praeities, jos orientuotos į dabartį tokią, kokia ji yra, o ne kokia turėtų būti pagal klasikinių ideologų įsitikinimus. Rinkėjas gi orientuotas veikiau į trumpalaikį efektą, negu į ilgalaikės programos vykdymą. Tai nesisteminių partijų teorija. O praktinė sėkmė lydi tas politines organizacijas, žiūri į rinkėją ne racionaliai, ne skaičiuoja, kur dirbti apsimoka, o mato rinkėją kaip žmogų su savo emocijomis ir svajonėmis, stengiasi suprasti tas svajones ir jas versti savo programa.
Kokie yra tie Naujieji Žalieji, parodys ir kitų metų Europos Parlamento rinkimai. Tikimasi ženklių permainų visoje Europos politikoje, minimos ir permainos „žaliosios“ politikos link.