Bet vieni ir kiti pripažįsta: išorės grėsmių vis daugėja. Ar į šiuolaikinę Europą gali ateiti kokie nors agresoriai ar barbarai?
Trečia dalis. Hanibalai Briuselio prieigose ar barbarai prie vaišių stalo?
Ar Europos Sąjungos ir visos Euroatlantinės bendrijos laukia mirtis (švelniau kalbant, pabaiga)?
Neabejotinai – taip. Viskam ateina laidotuvių laikas. Istorija rodo, kad nėra nei amžinųjų taikų, nei amžinųjų aljansų. Pabaigą galima nukelti vėlesniam laikui vykdant „sveiką“ politiką, galima ją priartinti elgiantis lengvabūdiškai, tačiau tai – ne esmės, o tik laiko klausimas.
Politologijos klasikas Paul Kennedy dar prieš kelis dešimtmečius sudėjo teoriją apie vadinamųjų imperijų augimo ir nuosmukio dėsnius. Esminiai teiginiai tinka ir integruotoms politinėms ir ekonominėms struktūroms.
Visos „kultūringos“ civilizacijos anksčiau ar vėliau tampa... barbarų aukomis. Tačiau ne visai dėl barbarų kaltės. Nesunku įrodyti, kad civilizacijų saulėlydį dažniausiai lėmė ne gamtiniai kataklizmai ar minėti barbarai, o vidinių civilizacijos taisyklių tobulėjimas ir… išsigimimas. Barbarams atitenka jau išsigimusi civilizacija – net ir Roma tapo prieinama barbarams dėl savo išsigimimo, o ne todėl, kad barbarai staiga tapo fiziškai stipresni už civilizuotą Romą. Suprantama, kad tai, ką pasakiau, gal ir kiek prieštarauja P. Kennedy manymui, jog imperijas griauna racionalūs dalykai – karai ir ekonominės negandos, – tačiau nesunku rasti patvirtinimų ir įsigalėjusiam teiginiui, kad pagrindinis anos Romos žlugimo faktorius buvo moralinis.
Hipotetiškai civilizacijos raida yra tokia: kol civilizacija yra savotiškai barbariška – jauna, veržli, agresyvi – ji plečiasi fiziškai, yra linkusi drąsioms inovacijoms ir turi gana lanksčią nebiurokratizuotą teisę (veikiau netgi vadintiną papročiais ir morale). Tokia civilizacija plečia teritoriją, didina dirbančių ir kuriančių žmonių skaičių, leidžia jiems pasiekti specializaciją ir tarpusavio suderinamumą. Ji progresuoja.
Progresas leidžia sukaupti resursus, siekti jau nebe kiekybinio, o kokybinio augimo, skatina specializaciją ir socialinės apsaugos kūrimą.
Tuomet ir įvyksta keistas dalykas – prasideda sistemos išsigimimas: mažėja atsakomybė, didėja visuomenės išlaikytinių procentas, silpnėja atsparumas išorės poveikiams ir… suprimityvėjusi civilizacija nunyksta arba tampa gana lengvu kaimyninės civilizacijos grobiu. Sistema pasidaro labai neatspari barbarams, kurie paprasčiausiai ignoruoja civilizuotą teisingumą ir civilizacijos teisę. Barbarai laimi... ir ciklas prasideda iš naujo.
Tai dar ne viskas. Technologinis augimas, socialinės garantijos, gyvenimo komfortas pralenkia moralinių standartų augimą, jie tampa lyg ir nereikalingi, atrodo, „dangus ne per aukštai“ – viską gali padaryti technologija, protas, jėga, pinigai… Būtent čia, kaip regis, atsiremiama į žmogiškosios prigimties dalykus – techninėmis priemonėmis negalima iki galo išspręsti nė vienos dvasinės problemos. Techninės priemonės sukelia vis daugiau nesusipratimų, kurie galų gale veda prie krizės.
Taip būta beveik kiekvienoje klestinčioje civilizacijoje, įskaitant Renesansą, kur žmonijai ir dangus atrodė ne per aukštai. Visi besidžiaugiantys Renesanso kultūra priversti pripažinti, kad po to sekė beveik beprecedentė demoralizacija, vedusi prie nepaprasto žiaurumo karų (beje, ne dėl naftos ar geležies, o dėl neracionalių religinių įsitikinimų). Beje, Niccolo Machiavelli, savaip siūlęs atskirti politiką nuo etikos, – taip pat glorifikuojamos Renesanso kultūros produktas.
Jei jums pasirodė, kad visa tai tinka ne tik Antikos civilizacijoms, bet ir dabartinei Europai, teorema įrodyta.
Dar svarbiau tai, kad sistema sukuria teisę, elgesio normas, kurios leidžia visuomenės nariams gyventi pagal taisykles, o ne pagal rimbo valią. Tai yra pigiau ir efektyviau, bet tik iki to momento, kai niekas taisyklių nekvestionuoja ir jų nelaužo.
Pradėjus jas laužyti (puolant barbarams), paaiškėja, kad teisės jėga yra jos autoritete, tačiau jinai bejėgė prieš nepripažįstančius to autoriteto. Kitaip kalbant, barbaras tiesiog nemokėdamas skaityti įspėjamųjų ženklų griauna teisės pasiekimus ir… civilizacija nesugeba atsispirti. Viena vertus, ji linkusi ginti nuo barbaro ne civilizaciją, o tik savo socialines garantijas, bet tam yra per silpna. Antra, ji neparuošta jokiai gynybai. Trečia, civilizacijos augimas, tapęs vos labiau priklausomas nuo teisės autoriteto, jam nunykus greit išsiderina.
Kad būtų iliustratyviau galima teigti, jog augančioje, dar kiek barbariškoje civilizacijoje vyrauja noras dirbti ir užsidirbti, ieškoti naujų galimybių, parvežti mylimajai „aukso vilną“, studijuoti, ką šiai dienai sako Šventas Raštas, džiaugtis pergalėmis kare ir šeimos pagausėjimu. Bet tada Gerasis Valdovas pasako: „Gana chaoso, plėšikavimo, ekspansijos ir emocijų. Rūpinkimės žmonėmis, aukime kokybiškai“. Pradeda vyrauti noras gauti „finansavimą projektui“ ir laimėti bylą, parvežti mylimajai pašalpą, pasidomėti, ką pranašauja horoskopas, džiaugtis, kad pavyko išvengti karo „pamaitinus“ imperialistą, bei nerimauti, kad turėsi kūdikį.
Istorijos skaitiniai leidžia daryti išvadą, kad ne karai su kaimynais ar pralaimėjimai yra civilizacijos žlugimo priežastys. Jie veikiau viso ko padarinys. Civilizacija degraduoja iš vidaus ir degradacija, pasidariusi matoma, galiausiai sugundo kaimynus atakuoti iki tol buvusias stiprias ir neįveikiamas šalis.
Kai kalbu apie šiuolaikinius barbarus, daugelis mano, kad jų vaidmuo šiandien gali būti suteiktas kokiam nors karingajam islamui ar Rusijai.
Karingasis islamas Europą bandė jau ne kartą. Teigiama, kad turėjome dvi islamo ekspansijas: vieną Viduramžiais (kalifatinę), kitą Naujaisiais amžiais (Osmanų imperiją). Tiesa, dar galima minėti įvairiais persų valstybės atmainas, tačiau kalba ne apie tai. Dabartinė islamo plėtra – ne valstybių, bet žmonių „kraustymasis“ į Europą, infiltracija į Azijos ir Afrikos bendruomenes – kelia klausimą: kaip XXI amžiaus istoriją rašys (o ar iš viso rašys?) islamo pasaulis?
Tačiau klausimas, ar islamas gali užkariauti pasaulį (ar bent dominuoti kaip kažkada padarė krikščionybė), lieka atviras. Kitaip suformulavęs klausiu: kokią XXI amžiaus istoriją nori rašyti islamiškojo pasaulio ideologai bei politikai?
Atsakymas: arba ne, arba bent jau su maža tikimybe. Kaip beatrodytų keista, realiausiai įgyvendintinas islamo istorijos puslapis būtų taikus šios ideologijos skverbimasis į Europą. Tai vadinamoji Eurabijos idėja.
Eurabijos koncepte svarus momentas yra tas, kad Europos aktyviai griauti iš viso nereikia – ji pati inicijuoja savo saulėlydį. Kaip teigia reikalo žinovas Kanados apžvalgininkas Markas Steyn, vadinamasis Vakarų pasaulis su savo dabartiniu gyvenimo būdu XXI amžiaus tikrai neišgyvens: gimstamumo mažėjimas, prabanga, abejingumas, dekadansas. Negalintys laimėti mūšio lauke, musulmonai laimės gimstamumu, sumanumu ir idėjomis, kurios iš pradžių atrodys egzotiškos, bet ilgainiui virs kasdienybe. Tolerancija virs bejėgiškumu, vadinamasis europietiškas gerumas išsigims į negebėjimą apginti net savęs. XXI amžiaus pabaigoje musulmonai taps gyventojų dauguma didžiausiuose Europos miestuose, valdžia ir teisė turės būti padalinta kažkuo panašiu į Libano ar Šveicarijos sistemą. Lygiagrečiai galios krikščionių ir šariato teisė, kuri galiausiai taps vienintele. Politiškai tai reikš, kad ims dominuoti ne žinių ir technologijų skatinimo bendruomenė, bet savotiškas mažaraštis barbarizmas. Toks naujas realus multikultūralizmas, pakeisiantis dabartinę europietišką toleranciją kitoms kultūroms.
Visa tai labai panašu į pagoniškosios Romos pabaigą. Tik tuomet „barbarai“ buvo krikščionys. Roma ilgainiui sukrikščionėjo, perėmė dalį barbariškos kultūros (įskaitant drabužius) ir gal... nieko blogo neatsitiko.
Tokia eurabizacija turėtų būti tikroji XXI amžiaus Europos istorija... Tačiau, kaip sakiau, jos tikimybė ne tokia jau didelė, kaip gąsdina kai kurie globalizacijos fatalistai. Apie tai – kitoje teksto atkarpoje. O šioje prisiminkime, kad šiandien Rusijos grėsmė yra kur kas didesnė ir realesnė nei minėtoji eurabizacija.
Rusijos noras „ateiti į Europą“ taip pat turėjo kelias stadijas. Kaip teigia britų istorikas Norman Davies, pati tikriausia ir „normaliausia“ Rusija, nekelianti jokios grėsmės Europai, buvo Maskvos kunigaikštystė iki XVII amžiaus pradžios, iki to laiko, kol caras Petras sumanė ja „vesti į Europą“. Keliais į Europą vedė per kaimyninių valstybių nukariavimą. Projektas nebuvo sėkmingas. Per beveik šimtmetį Rusija nukariavo tik dvi šalis – Švediją ir Lietuvą, pasiekė Baltijos jūrą. Bet tai ir viskas. Tuo pat metu ji tapo Europos problema, kuri iki šiol neapsisprendusi dėl savo identiteto, geopolitinių siekių ir galimybių.
Sovietų Sąjungos pavidalu rusai sugebėjo padalinti Europą. Šis projektas galiausiai taip pat baigėsi nesėkme. Per pastaruosius tris dešimtmečius buvusi SSSR prarado beveik viską, ką įmanoma prarasti: „grįžo“ nuo Berlyno iki Smolensko, beveik iki prie XVIII amžiaus pradžios kunigaikštystės sienų. Dideliam karui šiandien ji vargu ar pasiruošusi, bet geopolitinės kleptomanijos neatsisako. Mažai kas gali racionaliai paaiškinti, kam Rusijai reikia Padniestrės ar Pietų Osetijos, bet tai yra dabartinės Rusijos geopolitiniai pasiekimai.
Dar prieš kelis metus atrodė, kad rusus galima pakviesti prie Europos vaišių stalo ir įtikinti, kad kunigaikštystės statusas ne toks jau blogas. Nepatikėjo. Rusija nėra bejėgė, bet Rusijos nereikia bijoti, nuo Rusijos reikia gintis. Europa gali tai padaryti, jei nesutrukdys pernelyg didelis prisirišimas prie geopolitinio ir buitinio komforto.
Paradoksalu, bet grėsmės gali tapti Europos atgimimo stimulu. Apie tai – kitame tekste.