O, taip!
Samuelis Beckettas pripažintas, nors iki galo nesuprastas kūrėjas, laukimą pakabino tarp absurdo ir gyvenimo prasmės pagrindo. Kalėdų Senis – Godo – šiemet neturėtų ateiti. Jei tikrai laikosi karantino, nieku būdu negali lipti per balkonus ar lįsti į kaminus. O jei jau ateitų, tai su kauke ir dovanas duotų kiekvienam asmeniniame susitikime, nes daugiau kaip po du... nevalia. Geriau, kaip koks prekių išvežiotojas paliks viską prie durų ir spustels skambutį. Banalu.
Kalėdos yra ir metų apibendrinimas. O tie metai išties įdomūs. Tokių metų nenuspėjo ateities planuotojau prieš dešimtmetį ar dvidešimtmetį, nenuspėjo nei prieš metus. Politologų žurnaluose ir tinklapiuose pasipylė tekstai apie „juodąsias gulbes“ – netikėtus, bet daug lemiančius istorijos nutikimus. Visas mokslas apie racionalų žmogaus gyvenimą šioje planetoje eina perniek. Ateitis visada būna ne tokia, kokią nupiešiame strateginiuose planuose. Tą žinome, bet esame linkę tikėtis, kad šį kartą neracionalių klaidų nedarysime.
Garsusis George Friedmanas sakė, jei tau maga žinoti kas bus, pagalvok, ko labiausiai nenorėtum ir kam labiausia tingi ruoštis. Tas ir ateis. Planuoti reikia, bet reikia ne tik optimistinių ir labiausiai norimų scenarijų. Ar galėjome išpranašauti pandemiją? Ne, nors nerimo ženklų buvo. Tad teoriškai atsitiko taip, kaip nenorėjome.
Net tie, kurie vis dar sako, kad viruso nėra, pripažįsta, kad viruso (ar jo mito?) įtaka akivaizdi. Šventas Raštas kalba, kad pradžioje buvo Žodis. Net jeigu tai tik žodis, tai žodis apie virusą tikrai reikšmingas.
Jau buvome įpratę sakyti, kad dauguma rinkimų pasaulyje vyksta pagal rusų valią (ar bent jau jiems aktyviai kišantis), tai dabar į rinkimus įsikišo virusas. Ir ne šiaip sau. Jis pakenkė ne tik Trumpui, bet „nugesino“ ne vienos šalies valdžios priešpandeminio laikotarpio reitingus. Atrodo, kad mūsiškius taip pat. Trumpas juk pralaimėjo ne tiek ir daug, kur kas mažiau nei demokratai tikėjosi, ir jei ne virusas, tai...?
Pandemija pakeitė požiūrį į JAV ir viso vakarų pasaulio mokslo gebėjimus. 2020 metai parodė, kad žmonijos pretenzijos valdyti pasaulį yra labai ribotos. Pasitikėti mokslu, kuris negeba greitai sutvarkyti primityvaus, net ne visai gyvo darinio, yra lygiai tas pats, kas tikėti sąmokslinėmis fantazijomis.
Virusas pakeitė požiūrį į Kiniją. Net didžiausi jos gerbėjai pripažįsta, kad ši valstybė nėra šiaip sau draugiškai nusiteikęs plataus vartojimo prekių fabrikas, o šalis su labai toli siekiančiomis ambicijomis, dargi šalis klastinga ir visai ne geranoriška.
Jei ir ne visiškai, tai bent ženkliai ėmė keistis požiūris į naftą, dujas ir kitus, neva pasaulio ekonomikos egzistavimą lemiančius dalykus. OPEC šalys bandė dar kartą nulemti naftos kainas pandemijos akivaizdoje ir aiškiai pamatė du dalykus. Viena, resursų valdymas pandemijos situacijoje neatneša jokios ekonominės naudos. Antra, naftos kainos jau nebereguliuoja pasaulio ekonomikos, veikiau atvirkščiai.
Virusas sumažino kiek išpūstą Šiaurės Korėjos baimę, o ir jos diktatorius, matydamas, kad darosi neįdomus, gerokai pritilo. Virusas leido įvykti Irano ar Venesuelos politikos viražams, leido Etiopijai „tvarkytis“ su savo nepaklusniaisiais, leido karą dėl Kalnų Karabacho. Leido dar daug ką, kas šiaip jau nebuvo planuota. Kažkur šmėstelėjo spėjimas, kad dėl viruso baimės karai pritils, nes juk virusas nepažįsta, kuris čia draugas, kuris priešas. Nepasitvirtino. Jei sportininkai nebijo, kariai irgi nebijos. Ar iš viruso ką nors laimėjo Rusija? Veikiau ne. Rusijos prestižas menko, sankcijos nedingo, Lukašenka ir Navalnas tapo dar keliais akmenimis jai prie kojų.
Pagarba tarptautinėms organizacijoms virto pašaipa ir net panieka. Paaiškėjo, kad šalys labai greitai pereina į gelbėjimąsi kaip kas moka, o visa pagarba tarptautinėms organizacijos ir susitarimams iki šiol buvo labiau deklaratyvi nei reali. 2008 metais sutarimo buvo kur kas daugiau, gal todėl kad krizė buvo finansinė, kad pinigai paskaičiuojami lengvai, o viruso įvairialypė žala paskaičiuojama ne taip greitai. Kalbant globaliau, žmonija parodė, kad ji vis dar ne žmonija, kad pasaulyje dar atskirai gyvena europiečiai, afrikiečiai, visokie prancūzai ir lietuviai.
Tiesa, yra gerų tendencijų, politikos retorikoje grįžtama prie demokratijos ir žmogaus teisių reikalų, jas, pasirodo, reikia gerbti – Honkongas, uigūrai, tibetiečiai, baltarusiai, Krymo totoriai... vėl akiratyje.
Dabar pažvelkime į kitų metų prognozes. Ko tikėtis iš globalaus Kalėdų Senio dovanų maišo?
Pasaulio Bankas sako, kad šiemet skurde gyvena apie 150 milijonų žmonių, po metų jų bus gal 800 milijonų. Vakcina pati savaime ekonomikos neprikels ir iš skurdo taip pat neištrauks. Atsiradus skiepams pamatysime, koks yra realus, o ne deklaruojamas korupcijos indeksas pasaulyje, kiek turėsime vakcinos padirbinėtojų ir perpardavinėtojų. Šitos gėdos tikrai neišvengsime. Be to, gyvename sukarikatūrintos demokratijos laikmetyje, tad laukime ir pasipriešinimo nuo anti-skiepų, anti-ekonomikos ir šiaip, žinančių, kad viskas blogai.
Bet ateities projektuotojai optimistai sako, kad pasiskiepysime ir vėl grįšime prie to gyvenimo, kokį mokame gyventi. Pasiskolinsime pinigų iš savęs (kosminiai ateiviai juk neskolina) ir bus gerai. Už pesimistines prognozes strategijų užsakovai tiesiog nemoka, tai jų ir nekuriame...
Ginčas, pasikeis ar nepasikeis gyvenimas planetoje vardu Žemė, jau nebekyla. Jis jau pasikeitė ir dar labiau bus kitoks.
Jei šiandien dar atrodo, kad galima „lyg nieko neįvyko“, tai rytoj nebeatrodys. Pandemijos ilgalaikės pasekmės gali būti šiandien dar nematomos, bet jos pasirodys vėliau. Kaip ir su Amerika... Tą dieną, kai Kolumbas pasiekė nežinomą salą, neįvyko nieko fundamentalaus. Pokyčiai neįvyksta per dieną. Lietuvius, sako, pakeitė bulvės, bet reikėjo bent poros šimtmečių nuo Amerikos atradimo dienos. Lietuvos gyvenimas pasikeitė, bet niekas nepamena tos dienos, kai parduotuvių lentynos iš tuščių tapo perpildytomis. Konkrečios dienos tiesiog nebuvo.
Minėtasis Friedmanas sergsti nuo optimizmo ir progreso vizijų. Kas netingi, paskaitęs Hegelį, įsitikins, kad progreso iš viso nėra, tėra blaškymasis nuo vieno kraštutinumo prie kito.
Jei dėl pandemijos Kalėdų Senis neateis, ar tai bus pavogtos Kalėdos? Jei jau viskas keičiasi, keistis turėtų ir Kalėdos, o tas Senis yra toks, kokiu tikime ir kokį sau sukūrėme.
Prieš 2000 metų Adventas (nors taip dar nesivadino) atnešė Gerąją Naujieną. Naujieną šaliai, kuri gyveno santykinai gerai, vis dar augo ir, regis, pasmerkė save dominuoti pasauliui. Tačiau geroji naujiena reiškė, kad toje šalyje ne viskas taip gerai, kaip atrodo. Veikiai pasimatė, kad galinga ir teisinga bendruomenė iro, skaidėsi, silpo. Nepadėjo pramogos ir ritualai, vadinami antikos religija.
Šiandien žmonės iš Advento nori dovanų, dovanų net ir tada, kai nebuvo geri ir dovanų verti. Neseniai perskaičiau mintį apie tai, kad mes per daug reikalaujame iš vaikų, ypač gąsdindami juos Kalėdų Seniais. Reikalaujame, kad jie būtų paklusnūs, nesuirzę, laiku praustųsi ir laiku miegotų, svarbiausia – gražiai elgtųsi. O patys leidžiame sau būti pikti, nevalyvi, kerštingi, užgaulūs. Tikrai tokie esame, ir gal tad ne įprastinių dovanų šioms Kalėdoms mums reikia. Reikia nedidelio dalyko, pripažinti, kad gyvenome netobulą gyvenimą.
Šventojo Mikalojaus karikatūra, populiariai vadinama Kalėdų Seniu, gali ir neateiti. Nelauksime. Godo (su pretenzijomis į Dievo vardą) šį vakar taip pat neateis, nors laukiančių bus. Viena ir kita yra pramogos, kurias karantinu galima užkardyti. O Jėzaus gimtadienis ateis, ateis su savo vilties žinia. Tai ne pramoga, ir nei virusu, nei karantinu jo nenuneigsi.