Bet juk, pasak Sokrato, „Platonas – draugas, bet teisybė – svarbiau“.
Tikrai žinau, ką reiškia kubinė šaknis iš gyventojų skaičiaus, tikrai žinau, kiek turime pastovių gyventojų, piliečių bei rinkėjų. Žinau ir tai, kad negalima lyginti parlamentų dydžių šalyse, kurių dydis, valdžių sandara ir net parlamentarizmo istorija skiriasi. Žinau, kad ne taip svarbu 121 ar 122. Žinau, ką rauda politikai ir ką sako politologai, su deramu dėmesiu skaičiau apie tai, kad negalima elgtis populistiškai ir iš viso negalima organizuoti referendumų, nes jie prie gero neveda. Skaičiau netgi aiškinimus, kad referendumas dėl Seimo sumažinimo yra grėsmė demokratijai...
Va čia tai ir yra esmė. Kas gi ta mūsų demokratija, ir kodėl jai kyla grėsmė?
Apie grėsmes jau prirašyta ir priverkta marios. Šiandien vadovėlinės demokratijos sekėjai labai bijo... rinkimų. Nors vadovėlis sako, kad rinkimai – tai demokratijos šventė. Baimė, kad išrinks kažką ne tokio, nedogmatiško, kad pasiūlys kažkokią naują politiką, naują biudžeto sandarą ar kitus derybų prioritetus. Jau kuris laikas politikos praktika vis labiau prasilenkinėja su teorija – vargšai politologai pradžioje papasakoja, kas bus, paskui neriasi iš kailio aiškindami, kodėl atsitiko kitaip. Žingeidesniam skaitytojus būtų visai nesunku „praguglinti“, ką žymiausi Lietuvos „protai“ prognozavo per pastaruosius du–tris metus ir kas realiai įvyko.
Trumpo galimybė tapti prezidentu buvo laikoma kvailybe arba tragedija. Įvyko realybė ir jokios tragedijos. Šiandien Europos Parlamento rinkimai – didžiausias tarptautinės politikos komentatorių siaubas. Siaubas todėl, kad jame gali dominuoti nevadovėlinės partijos ir keistis visa Europos Sąjungos politika. Tad raginama kažką daryti staigiai, kol neatėjo tie... baisūs kiti...
Manau, kad teko skaityti ir apie tai, kad visuomenė pakvaišo, kad žmonėmis manipuliuoja rusų internautai, kosminiai ateiviai ar net psichotropiniai ginklai. Suprantama, kad to negalima leisti, negalima leisti, kad balsuotų nevadovėliškai, reikia kažką daryti, kad nelaimėtų partijos kurių pavadinimų nėra tuose kelių dešimčių metų senumo vadovėliuose. Negalima leisti, kad kas suabejotų istorijos pabaiga, Rusijos demokratijos viltimi, Briuselio biurokratų neklystamumu ar garsiu Lietuvos sekmadienių pavakario komentatoriumi, kuris teigia, kad rinkimai Lietuvoje – tai tautos utėlėtumo patikrinimas (pirmuosius Amerikos prezidentus, beje, rinko tikrai utėlėti rinkėjai, bet tai kita tema...).
Galima aiškintis dėl detalių, tačiau svarbu tai, kad visi taip stropiai ginantys demokratiją nuo „utėlėtos liaudies“ tyčia ar netyčia pamiršta (taip pat vadovėlinę) tiesą, kad demokratija yra demoso (t. y. liaudies, tegu ir utėlėtos) sprendimais paremta valdymo forma. Tad visokios ten kubinės šaknys ar „klasikinės“ ideologijos galioja tol, kol joms yra pritariama demokratiniu būdu – rinkimų bei referendumų rezultatais. Lietuviams prieš tris dešimtis metų reikėjo nepriklausomybės, o ne argumentuoto aiškinimo, kad tai ūkiškai neapsimoka ir nesiderina su sovietine sistema, britams reikėjo tiesiog išeiti iš Europos Sąjungos, o ne aiškintis – minkštai ar kietai.
Šios dienos vaizdelis nėra jau toks sudėtingas: rinkėjai nepripažįsta senosios politikos autoritetų ir vadovėlinių tiesų. Rinkėjai nemano, kad demokratija su epitetu „liberali“ yra tikrai gera, rinkėjai nemano, kad rinkos ekonomika yra tikri teisinga (bent jau nesolidari tai tikrai), jie nemano, kad kokias nors lytines pramogas galima prilyginti žmogaus teisėms. Nėra jokių įrodymų, kad rinkėjai, buvę tokie protingi prieš kelias dešimtis metų, staiga tapo kvaili, neišsilavinę, godūs politikos trumparegiai. Tai, kad žmonės nori kažko ne dogmatiško ir ne vadovėlinio, reiškia, kad ne žmonės išprotėjo, o laikas keisti vadovėlius, laikas ateiti į protą „rašto aiškintojams“, o ne rinkėjams.
Tikri demokratai niekur nedingo. Referendumas dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos vadovėlinės politikos požiūriu sumanymas visiškai kvailas, finansiškai nepamatuotas, techniškai sunkiai įgyvendinamas. Tikrai taip. Tačiau demokratams vis tik užteko proto suvokti, kad jei jau jie vadinasi demokratais, tai rinkėjų valią reikia vykdyti.
„Brexitas“ tikrai nebuvo dogmatiškas ar išskaičiuotas britų sprendimas. Tai veikiau maištas prieš dogmas. Jis bus sėkmingas ne tada, kai Europos Sąjunga pagaliau sutars, kaip išeiti iš sąjungos nekeičiant taisyklių. Sėkmė bus tada, kai supras, kad taisykles reikia keisti.
Europa, Amerika ir dar didelė pasaulio dalis supranta, kad esminiai pokyčiai neišvengiami. Bet baimė keistis dar labai didelė. Dar didesnė baimė pripažinti, kad ne viskas per pastaruosius dešimtmečius buvo teisinga. Europa netapo vientisa ir laisva, nors labai daug kas tokia ją jau ir piešė. Rusija taip ir nepasidavė auklėjimui, nors vadovėliniai politikai tvirtu balsu giedojo tikį, kad demokratijai Rusijoje nėra alternatyvos.
Bijantys permainų nesidrovi politikos naujokų apšaukti kokiais nors blogio agentais. Bet tai ne demonizuojami populistai, o tradiciniai vadovėliniai politikai laimino „šiaurės vamzdžius“, užsimerkė prieš Krymo aneksiją, išmoko nematyti Tibeto problemos... Tai jie gorbių ir putinų akyse matė dvasingas asmenybes, tai jie Rusijos vamzdynus ir jėgaines pasienyje apiformino grynai „komerciniais“ projektais. Nenuostabu, kad jie tiesiog atsibodo, atsibodo ir tai, kad kaltindami Afrikos prezidentus, „užsisėdinčius“ dešimtmečiais patys nepastebi, kad jų pačių šalyse kai kurie kancleriai ir premjerai savo kadencijomis ima lenkti ilgus Brežnevo valdymo metus.
Tikriausiai, ne paslaptis, kad Seimą mažinti norima ne todėl, kad lietuviškasis parlamentas kažko blogas. Tai civilizacinė tendencija, vargu ar rasi Europoje šalį, kurios gyventojau mano, kad parlamentarų yra per mažai. Visur kalbama tik apie sumažinimą, kai kuriose šalys tai jau padarė. Tad savo politikos bičiuliui pasakiau, kad galiu į sumažintą Seimą nebepatekti, bet jei Seimas ne tik sumažėtų, bet ir pasikeistų, tai į pasikeitusį tikrai norėčiau.
Nebijau pokyčių ir kitiems patariu jų nebijoti. Kaip sakė pirmasis mano mokslinis vadovas, lengva nebus, bet tikrai bus įdomu ir prasminga. Ir kaip čia nesušukus garsiais – nebijokite!!! Nebijokite nevadovėlinių partijų ir nesisteminių prezidentų, tai nėra blogai – tai tiesiog nauja kokybė, tikriausiai, gal ir nelengva, bet verta mūsų paramos ir kantrybės.
121 yra tik simbolis. Praktiškai tai reikš, kad šalis pradeda rimtas valdymo permainas. Seimo nariams bus sunku, jei niekas nesikeis aplink. Ir tada visi kritikai bus teisūs. Bet jeigu Seimo nariai užsiims tuo, ką jiems liepia Konstitucija, nebespręs savivaldos ar seniūnijos problemų, negainios atskirų mokyklų direktorių ar kokių nors teisių kontrolierių... ir t. t. ir pan., užteks ir laiko, ir resursų gražios ir padorios Lietuvos valstybės valdymui.