Edmundas Pupinis. Regioninė politika pagal „valstiečius“

Taip ir atsitiko. Atvirų valstybės tarnybos duomenų portalo statistika rodo, jog viešojo sektoriaus darbo vietos iš regionų keliasi į šalies sostinę. Nuo 2016 m. lapkričio 14 d., kuomet susiformavo naujoji valdančioji dauguma, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pareigybių skaičius iki šių dienų (2020 m. birželio 1 d.) mažėjo praktiškai visoje Lietuvoje, išskyrus Vilniaus miestą.

Alytaus apskrityje tokių darbo vietų sumažėjo per 376 (nuo 2052 iki 1676). Utenos apskrityje – per 517 (nuo 2150 iki 1633), Šiaulių apskrityje – per 562 (nuo 3442 iki 2880), Panevėžio apskrityje – per 541 (nuo 2928 iki 2387), Klaipėdos apskrityje viešojo sektoriaus pareigybių skaičius susitraukė 920 vienetų (nuo 4592 iki 3672). Įdomiausia tai, jog per trejus metus Vilniaus apskrityje pareigybių skaičius, priešingai nei kitur, išaugo. Prieaugis – 2201 darbo vieta (nuo 32734 iki 34935).

Viešojo sektoriaus įstaigų reformos būtų pateisinamos, jei dėl to kiltų paslaugų kokybė ir valstybė, centralizuodama įstaigų veiklą, galėtų jausti finansinę naudą dėl sumažėjusių viešojo sektoriaus išlaidų darbo užmokesčiui. Tačiau kaip matyti dabar, nemaža dalis darbo vietų tiesiog persikėlė į sostinę, taip šalyje ne tik negerinant paslaugų kokybės, tačiau kartais ją net ir pabloginant.

Deja, šios valdančiosios daugumos „regioninė politika“ tuo nesibaigia. Lietuvos regionuose buvo pristatomos dvi Lietuvos bendrojo plano koncepcijos. Pirmoji rėmėsi tolygiu visų 10 pagrindinių regionų centrų vystymusi. Antroji, kurią be didesnių aptarimų ir diskusijų regionuose savo nutarimu patvirtino Seimas, iš esmės pakeitė ligi šiol vystytą regioninę politiką.

Apsisprendus parinkti 2-ąją alternatyvą, prieš balsavimus Seime, regionuose turėjo būti surengti išsamūs 2-osios alternatyvos pristatymai ir diskusijos dėl pasirinktos alternatyvos korekcijų. Deja, to neįvyko ir projektas Sime buvo prastumtas reaktyviniu greičiu.

Nuspręsta Lietuvos teritoriją vystyti kaip trijų didmiesčių, megapolių centrų Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos, ir dviejų didesnių, vienas šalia kito esančių regioninių centrų, Šiaulių ir Panevėžio, teritoriją. Prie minėtų centrų žadama kurti 5 atskiras miestų partnerysčių grupes. Partnerystės grupės atrodo taip: Vilnius-Utena-Ukmergė, Kaunas-Alytus-Marijampolė, Klaipėda-Telšiai-Tauragė, Šiauliai-Mažeikiai ir galiausiai Panevėžys-Biržai-Rokiškis.

Tokiu sprendimu iš esmės paneigiama tolygaus Lietuvos vystymo idėja. Panašu, kad netrukus turėsime kalbėti ne apie dvi Lietuvas, kaip kad anksčiau, o tris: jas sudarys klestinčios metropolijos, vidutiniokai ir skurstantys Lietuvos pakraščiai.

Niekas iki galo nežino, kaip visi šie junginiai atrodys praktikoje. Tačiau panašu, jog regioniniai miestai ir miesteliai bus vis mažiau svarbūs ir atsiduriantys didžiųjų kaimynų šešėlyje. Kokio stiprumo balso gali tikėtis mažesnieji miestai, atsidūrę grupėje su šalies megapoliais? Tai sukels ir tam tikrus netolygumus: pavyzdžiui, pagal priimtą planą, kai kurių Aukštaitijos miestelių atstumas iki regiono centro (Vilniaus) sieks per 150 km, o du partnerysčių grupių centrai – Panevėžys ir Šiauliai – yra nutolę tik per 80 km.

Kalbant apie Aukštaitiją, išryškėja ir dar viena problema – susisiekimas su šalies sostine. Pagal pasirinktą alternatyvą, kelių jungtys tarp Vilniaus-Utenos ir visos Rytų Aukštaitijos, planuojama, jog bus ne nacionalinės, o tik regioninės reikšmės. Tai reiškia, jog tragiškos būklės magistralės A14 Vilnius-Utena problema ir toliau gali būti „sėkmingai“ ignoruojama. O gal šis planas ir buvo pagrindinis faktorius, nulėmęs tokį ištęstą kelio remontą?

Kita „valstiečių“ regionų politikos anomalija yra ir finansavimo regionams užtikrinimas. Nors bandoma įrodyti, kad pakeitimai neturės įtakos finansavimui iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, tačiau išlieka neaišku, kaip bus suderinti vietiniai ir ES planavimo dokumentai. Pagal ES suskirstymo į teritorinius statistinius vienetus sistemą, ateityje ES lėšos galimai bus skirstomos atsižvelgiant į du regionus: labiau išsivysčiusį Sostinės ir mažiau išsivysčiusį Vidurio ir Vakarų regioną, kurį sudaro likusi Lietuva.

Kas ir kaip priims sprendimus pritraukiant ES lėšas į, pavyzdžiui, Ukmergę ar Uteną, kai pagal ES klasifikatorius jie nepriklauso Sostinės regionui, o pagal Lietuvos bendrąjį planą jie yra vienas darinys, išlieka neaišku.

Regioninė politika pagal „valstiečius“, kad ir kaip tai skambėtų paradoksaliai, yra nukreipta visur, tik ne į regionus. Visi šie sprendimai dėl darbo vietų mažinimo, prastėjanti paslaugų kokybė, susiekimo neužtikrinimas, toli gražu, regionams nepadeda ir juos, deja, tik silpnina. Ir toliau taip palikti regionų nuošalyje negalime sau leisti.