Edmundas Pupinis. Kokius darbus dirbsime ateityje?

Skirtingos pramonės revoliucijos pasaulį krečia jau nuo pat XVIII a. pabaigos. Atradus garo variklį, Didžiojoje Britanijoje prasidėjusios pirmosios industrinės revoliucijos metu, rankų darbą pramonėje pradėjo keisti mechanizuoti įrenginiai, atsirado fabrikai, stipriai išaugo produktų gamybos sparta.

Antroji, maždaug po šimtmečio prasidėjusi ir iki Antrojo pasaulinio karo užsitęsusi, revoliucija gamyboje siejama su elektros atėjimu, Henrio Fordo išrasta surinkimo linija ir iš to sekusia masine prekių produkcijos gamyba.

Informacinės eros pradžia, išmaniosios technologijos, interneto įsigalėjimas, perėjimas prie atsinaujinančios energijos yra trečiojo, skaitmeninio, industrinio perversmo bruožai.

O šiuo metu esame naujausios, Vokietijoje 2011 m. terminą „Pramonė 4.0“ įgavusios ketvirtosios pramonės revoliucijos liudininkai. Dabartinis ekonomikos raidos etapas pasižymi dirbtinio intelekto iškilimu, robotikos įrenginių pramonėje įsigalėjimu, virtualių ir fizinių gamybos procesų sujungimu.

Akivaizdu, jog norint spėti paskui „Pramonės 4.0“ traukinį reikia turėti užtektinai inžinierinį ir technologinį išsilavinimą besirenkančių talentų. VšĮ „Investuok Lietuvoje“ tyrimai rodo, jog netolimoje ateityje inžinierinei pramonei vis labiau reikės aukštąsias technologijas išmanančių profesionalų – elektronikos ir automatikos specialistų, duomenų analitikų, programuotojų, robotikos specialistų.

Čia ir prasideda didysis galvos skausmas. Norint paruošti minėtų profesijų specialistus, reikalingos atitinkamos studijų programos. Žvelgiant į kai kurių mokymo įstaigų programų pasiūlą, ypač regionuose, matyti, jog galimybių mokytis aukštą pridėtinę vertę kuriančių profesijų siūloma nepakankamai.

Antra, reikia protų, dėstytojų ir mokytojų, kurie galėtų ir norėtų mokyti. Didžiuosiuose miestuose situacija yra geresnė, bet į atokiau nuo jų esančias kolegijas ar profesijos ruošimo centrus privilioti inžinerijos, robotikos sričių profesionalų dėl jų trūkumo, darbo užmokesčio dydžio yra sudėtinga.

Tačiau netgi ir pasiūlius aktualias ir perspektyvias studijų programas, mokiniai vis tiek turi jas pasirinkti. Nebus mokinių, nebus ir reikalingų studijų programų. Ne paslaptis, jog Lietuvoje moksleiviai „kietųjų“ studijų specialybes dėl įvairių priežasčių renkasi nenoriai, todėl būtina galvoti apie priemones, skatinančias rinktis studijuoti aktualias programas.

Vyriausybėje kalbama apie 200 eurų siekiančias skatinamąsias stipendijas, kurios pasiektų valstybei trūkstamų profesijų studijas pasirinkusius studentus. Tokią priemonę galima pritaikyti ir vietos lygmeniu, jei konkrečios savivaldybės moksleiviams, besirenkantiems vietos pramonei reikalingas studijų programas, skirtų paskatinamąsias stipendijas.

Kita sritis, kuriai reikia skirti daug daugiau dėmesio norint ateityje pasinaudoti „Pramonės 4.0“ teikiamomis galimybėmis, yra profesinis orientavimas mokyklose. Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) 2020 m. atliktas tyrimas pavadinimu „Universitetas, kolegija ar profesinio mokymo įstaiga? Požiūris, patrauklumas, pasirinkimas“ rodo, jog tik kas trečias moksleivis žino, kokį darbą norėtų dirbti baigęs norimas studijas. Gana didelė dalis – ketvirtadalis moksleivių – nežino.

Profesinio orientavimo paslaugų stygių (skiriama per mažai dėmesio arba paslaugos neteikiamos) jaučia apie trečdalis dešimtokų ir apie 40 proc. dvyliktokų. Be to, tyrime konstatuojama, kad moksleiviai, teigiamai vertinantys mokyklos profesinio orientavimo paslaugas, taip pat geriau įsivaizduoja, kokį darbą norėtų dirbti ateityje.

Turime neblogų pavyzdžių, kai savivaldybėse vienerius-dvejus metus vykdomi profesinio orientavimo projektai (dažniausiai – iš ES lėšų), kurie neretai nutrūksta pasibaigus finansavimui.

Vienu iš geresnių pavyzdžių galima įvardinti 2019 m. Alytuje įkurtą regioninį karjeros centrą „Karjeras“, kuriame vietos savivaldybės, Užimtumo tarnybos ir Jaunimo reikalų departamento jėgomis jaunuoliams atsirado galimybių „pasimatuoti“ skirtingas profesijas, sulaukti profesionalių profesinio orientavimo konsultacijų, įsitraukti į savanorišką veiklą.

Tačiau vargu ar pavieniais, už bendrojo lavinimo mokyklų ribų įgyvendinamais projektais pasieksime reikiamą proveržį profesinio orientavimo srityje. Mano nuomone, reikiamo lygio profesinį orientavimą galėtume užtikrinti tik sukurdami tinkamai paruoštų karjeros ugdymo specialistų etatų tinklą šalies mokyklose.

Savalaikis ir tinkamas karjeros planavimas kuo anksčiau leistų tikėtis ir labiau subalansuotos situacijos darbo rinkoje, ir didesnio skaičiaus talentų, ateityje besirenkančių paklausias profesijas.

Reikėtų apibendrinti. Pasaulis nuolatos keičiasi. Ketvirtosios pramonės revoliucijos metu reikšmingai keičiasi ir darbo rinka. Kai kurios profesijos ateityje išnyks, kai kurios – atsiras, tačiau tam reikia pasiruošti. O žmones nukreipti reikiama kryptimi galime jau dabar, pasiūlydami aktualias studijų programas, motyvuodami jas pasirinkti, mokyklose aktyviai teikdami profesinio orientavimo paslaugas. Deja, diskusijos apie profesinio orientavimo svarbą tarp politikų, verslo atstovų, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos jau tęsiasi per ilgai ir neįgauna reikiamo pagreičio. O veikti reikia kuo skubiau.