Vadinasi, Trečiais pasaulinis karas, iš teorinės galimybės bei rašeivų fantazijos, tampa realybe. Jis – ne branduolinis konfliktas tarp didžiųjų, o hibridinis-teroristinis.

Tokį prieš du dešimtmečius pranašavo Zbigniewas Brzezinskis, teigdamas, kad Trečiasis pasaulinis kils dėl azijietiškų ar Vidurio Rytų problemų.

Tačiau yra ir argumentų paneigti šią paprastą schemą. Nemažai vietos nūnai skiriama Pirmojo pasaulinio karo, kuriam sukako šimtas metų, prisiminimams. Besiaiškinant dabartinio konflikto logiką, galima prieiti prie paradoksalios išvados, kad įvykiai Vidurio Rytuose ar Šiaurės Afrikoje yra ne Trečiojo karo pradžia, o Pirmojo pasaulinio tęsinys.

Galima sakyti, kad teroro aktas, įvykęs beveik tą pačią dieną, kai minimos Pirmojo pasaulinio karo pabaigos metinės, keistai neatsitiktinis.

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, sakome, išnyko imperijos. Ne taip jau viskas paprasta. Habsburgų griūtis pagimdė visą eilę tautinių valstybių, kurios ne visada buvo taikios.

Hohenzollernų dinastijos padarinys – demokratinė Vokietija, kurią sukurti ir ištaisyti, deja, prireikė dar vieno karo. Romanovų imperija išsigimė į bolševikinę Rusiją, kuri įvairiomis nesveikomis formomis egzistuoja iki šiol.

Galų gale – Osmanai, kurių imperija buvo kažkada stipriausia mūsų kontinente – pergyveno iki šiol nepabaigtą transformaciją. Joje tas Pirmasis pasaulinis tebevyksta...

Šalys, karo laimėtojos, planavo imperijos vietoje taikias ir net demokratiškas tautines valstybes. Išsaugoti ar atstatinėti kalifatus bei kokias kitas monarchijos formas, rodėsi, nemodernu ir anachroniška.

Turkijoje planas pavyko, ateistas Mustafa Kemalis įkūrė ir stropiai saugojo pasaulietišką modernią valstybę. Galima pamanyti, kad nieko čia nepaprasto – Osmanai jau nuo XII amžiaus labiau žavėjosi Europa, nei Vidurio Rytais ar Vidurine Azija.

Nors ekspansija į šiaurės vakarus baigėsi nekaip, Turkija ir šiandien nori būti Europa, sutikdama net gerbti Bizantijos palikimą.

Jau minėtas nesumuštas generolas Mustafa Kemalis, žinomas kaip Atatiurkas, suprato, kad pralaimėjus karą ir nenorint Europos revanšo pačiam reikia tapti Europa. Kita vertus, pernelyg didelis domėjimasis Europa ją savotiškai izoliavo.

Nors Turkija didžiuojasi, kad ji yra reikšminga teritorija tarp trijų kontinentų, virstanti geopolitine sala – nepriklauso nė vienam iš jų. Atatiurko ideologija plačia nepaplito (ją dalinai perėmė tik Azerbaidžanas), tad ir dabar, Turkija gali įtakoti regiono politiką daugiau jėga, negu kokia nors arabams, kurdamas ar iraniečiams, o tuo labiau sunitams ar šiitams priimtina politine misija.

Šalys laimėtojos nutarė padalinti neturkiškas imperijos dalis įtakos sferomis ir tuo būdu, ištrinti Osmanų ir kalifatų palikimą iš jų istorijos. Iš dalies taip ir atsitiko: britai gavo Iraką, Palestiną ir Jordaniją, prancūzai – Siriją ir Libaną.

Sienos buvo nuvestos veikiau žiūrint į žemėlapį, nei į etnines ar religines realijas. Tai turėjo būti totali kalifatų pabaiga. Bet kokios buvusio pranašo dinastijos turėjo nutrūkti, o jas planuota pakeisti europinio tipo valstybėmis. Kaip kad Turkija...

Panašia į ją galėjo (o gal dar ir gali) tapti, nebent koks Egiptas, tačiau iki šiol visos jo valstybės formos, (nuo konstitucinės monarchijos iki socialistinės respublikos) pasirodė esą tik nevykę projektai.

Euroatlantiniai Vakarai stengėsi, kiek įmanoma, neleisti atsikurti kalifatinėms monarchijoms (Jordanijos Hašemitai buvo laikomi išimtimi), tačiau kur kas atlaidžiau žiūrėjo į visokius panarabistinius judėjimus, ir net Sovietų Sąjungos remiamas „socialistines“ respublikas.

Pabaigoje prezidentai-diktatoriai buvo kur kas geresnis sprendimas nei islamo mokymu besiremiantys kunigaikštukai. Prezidentai, buvo beveik kalifai, tačiau tas „beveik“ saugojo ir juos pačius, ir leido ramiai miegoti Vakarams, neva palaikantiems tvarką.

„Arabų pavasaris“ neabejotinai reiškė panieką prezidentinei tvarkai. Galima spėti, kad arabų bendruomenių pasąmonėje jie visą laiką tebuvo netikri valdovai, istorijos apsišaukėliai, tad dėl jų likimo niekas per daug neverkė.

Vakarų pasaulis nuoširdžiai manė, kad nuvertę diktatorius piliečiai imsis kurti demokratiją savo respektabiliose valstybėse, tačiau esmė yra ta, kad minėtos valstybės jų piliečiams neatrodė nei gerbtinos, nei priimtinos.

Tai ne jų pačių kūriniai, o Pirmojo pasaulinio karo laimėtojų primesti politiniai pusgaminiai. Būti sunitu, šiitu, drūzu ar kurdu atrodė kur kas svarbiau nei garsinti save esant irakiečiu, siru ar libaniečiu.

Tai dar ne viskas. Regiono intelektualai suprato, kad ko nors geriau už antros-trečios rūšies demokratiją jie nesukurs, tad šioje politinės ideologijos dimensijoje visada bus atsilikėliai. Anokia čia vertybė ta demokratija...

O štai tapti gerais islamo ideologijos apologetais niekas netrukdo, todėl islamiškoji orientacija pasirodė kur kas artimesnis širdžiai politinis žaidimas. Tad jį ir norisi žaisti. (Kaip čia nepateikus analogijos su Lietuva, kuri su bet kuo maloniau žaistų krepšinį nei futbolą).

Taigi, kalifatas, kokia forma jis beatsirastų, yra Osmanų idėjos feniksas. Geriau „sava“, kad ir netobula valstybės forma, negu primetama ir nelabai mėgstama „svetima“. Pirmasis pasaulinis karas nesibaigė...

Teroro sumanytojai ir vykdytojai yra nusikaltėliai. Tik mums jie, vis dar, atrodo labiau politikos chuliganai nei kokios nors geopolitinės idėjos vykdytojai. Su chuliganais nekariaujama, jie tiesiog nubaudžiami, o štai su geopolitinėmis idėjomis tenka kariauti.

Kariauti reikės ne vien tam, kad likviduoti ar bent neutralizuoti, galbūt, didžiausią XXI amžiaus karinę grėsmę, bet ir tam, kad sukurti teisingesnę ir visiems kažkaip priimtiną pokarinę tvarką – respublikas, imperijas ar kalifatus su žmogišku veidu.

Karai, kaip sakė didysis Carlas von Clausewitzas, beigiasi, ne pasiekus pergalę, bet pasiekus taiką. Politologai pastebi, kad fiziškai nugalėti Al Qaedą ar ISIS ne taip jau sunku, sunkiau pasiekti taiką.

Prieš penkiolika metų, po bokštų-dvynių tragedijos, įsivyravo du skirtingi santykių su radikaliuoju islamu modeliai. Vienas jų – amerikietiškas – jau tada skelbė karą terorizmui, ir numatė, kad terorizmo „liga“ bus greitai pagydyta. Šiandien matome, kad taip neįvyko.

„Senoji“ Europa teigė, kad karas su radikaliuoju islamu, bandymai versti Saddamą Husseiną ir panašius personažus, yra nereikalingi; islamo radikalai, jei jų „nenervuosime“, iki Europos niekada neateis. Paryžiaus „pamokos“ rodo ir šio modelio fiasco.

Turkus kažkada sustabdėme prie Vienos, dabartinis islamo terorizmas jau pasiekė Paryžių. Pasak Hilary Clinton, ISIS, kaip kažkada Kartagina, turi būti sunaikinta, ji negali būti sustabdyta. Regis prancūzai tuo patikėjo...

O ir iš tiesų, jiems nebelieka kitos išeities, kaip tik skelbti karą terorizmui ir net garsiau, nei tai darė amerikiečiai. Kol kas jie pasiryžę laimėti greitą fizinę pergalę (nežinia, kaip su taika), nors greitas laimėjimas gali pasirodyti iliuzija.

Prancūzai pastaraisiais dešimtmečiais savo galią (karinę ir politinę), ne visada demonstravo taip sėkmingai, kaip jiems patiems norėtųsi.

Prancūzijos nenoras padėti amerikiečiams verčiant Saddamą Husseiną šindien gali būti vertinamas, kaip ilgalaikes pasekmes turinti politinė klaida. Prancūzai dalyvavo karinėje operacijoje Libijoje 2011 metais, ir tai buvo laikyta sėkme.

Dabartinis prezidentas, ką tik išrinktas, žadėjo atnešti taiką ir apsaugoti Prancūziją. Nepadarė nei, vieno nei kito. 2013 metais Prancūzija vykdė operaciją Malyje, kuri lyg ir buvo sėkminga, nors galutinė pergalė taip ir nepasiekta. O kur dar abejotinos operacijos Centrinės Afrikos Respublikoje ir panašiai. Kito kelio, nei būti kartu su Amerika, nėra.

Vadinamieji džihadistai savo ginkluotės technologija toli gražu neprilygsta JAV, Prancūzijai ar kitiems Vakarų sąjungininkams, tačiau turi savų privalumų. Jie laisvai juda ne tik Šengeno erdvėje, bet ir visame arabų pasaulyje, nuo jų tiesiai šviesiai neatsiribojo nė viena šiaurės Afrikos ar Vidurio Rytų šalis (išskyrus Izraelį).

Jie turi „saugias teritorijas“ Vakarų šalių musulmoniškose bendruomenėse, kurias tų šalių vadovai „sėkmingai“ integruoja. Jie nenori būti panašūs į ramius vakariečius, jie nori atrodyti kitokie, nesuprantami ir grėsmingi ten, kur, regis, reikia gyventi ramiai ir saugiai.

Teroro išpuolių grėsmė formuoja visuomenės nuomonę, veikiau bijoti islamo teroristų ir net jiems pataikauti, manant, kad Paryžiaus įvykiai jų sostinių nepasieks Suprantama, kad žmonės nori miegoti ramiai. Tačiau miegas su amžina baime ir svarstymu „puls-nepuls“, kur kas nesveikesnis.

Tad ir mes – Vakarų Europos valstybė - paradoksaliu būdu tampame nepasibaigusio Pirmojo pasaulinio karo dalyviais. Kol kas gali atrodyti, kas esame karo veiksmų teatro provincija, tačiau globaliniuose konfliktuose centro ir periferijos sąvokos labai sąlygiškos.

Savo laiku, išties, padėjome amerikiečiams, dabar padėsime prancūzams, kad patys būtume saugesni. Tokia jau pasaulinių karų logika.