Savo pamokėles nusižengėliams tokie neva patriotiški, bet pikti „mokytojai“ motyvuoja nacionalinio saugumo interesais, Rusijos grėsme, Maskvos vykdomu informaciniu karu ir panašiais dalykais.
Visos šio grėsmės yra tikros. Nereikia būti dideliu genijumi, jog pripažintum, kad Lietuvos geopolitinė padėtis iš tiesų yra labai pavojinga ir kad paprasčiausias būdas okupuoti šalį yra paversti visuomenės narių smegenis suskystėjusiais drebučiais. Tačiau būtų jau laikas suvokti, jog geopolitinė Lietuvos padėtis niekada nepasikeis, todėl turime išmokti gyventi su Rusijos grėsme išsaugodami šaltą protą, susitelkę ir stiprindami savo demokratiją bei demokratines institucijas.
Vis tik demokratijos stiprinimas neįmanomas be gebėjimo suvokti, kad suklydusio ar nusikalbėjusio visuomenės nario niekinimas ir abejojimas lojalumu nėra pats geriausias būdas spręsti mums kylančias problemas. Tai kaip tik padeda Kremliui įtvirtinti savo žinutes ir suteikia pagrindo abejoti, ar mes vieninga bendruomenė, ar tarpusavy besipjaunančių laukinių šunų gauja.
Pažiūrėkime, kaip mes tas problemas sprendėme pastaruoju metu.
Rūtos Vanagaitės atvejis. Žinoma rašytoja ir viešųjų ryšių specialistė pareiškė abejojanti siūlymu paskelbti kitus metus partizano Adolfo Ramanausko-Vanago metais, mat jis neva ne toks ir herojus. Savo teiginių rašytoja negalėjo pagrįsti kitaip nei duomenimis iš sovietinių saugumo struktūrų bylų, kas akivaizdžiai kelia šypseną, nors dėl to tegul pasisako profesionalūs istorikai. Negana to, tikslu būtų pasakyti, kad rašytoja siaubingai nusikalbėjo, kai pareiškė, kad niekas A. Ramanausko-Vanago nekankino, bet jis galiausiai kažkodėl ėmė šlovinti Sovietų Sąjungą. Kitaip tariant, iškastravimą ir akies išdūrimą ji laikė ne kankinimu, o bandymu nusižudyti. Vien jau tai gana akivaizdžiai parodo, kad rašytoja šįkart paprasčiausiai pasakė netiesą arba veikiau nesąmonę.
Tačiau tai nereiškia, kad į nesąmonę reikia reaguoti tokiu pat būdu. Socialinėje erdvėje rašytoja buvo vadinama įvairiausiais necenzūriniais žodžiais, kurių net nesinori pakartoti, faktiniu valstybės vadovu vadinamas Vytautas Landsbergis jai suteikė žudiko Nachmano Dušanskio pravardę, iškart pradėta piktintis ankstesne knyga apie Holokaustą, leidykla nusprendė išimti iš prekybos visas jos knygas, net ir tas, kuriose rašoma apie vyrų ir moterų santykius.
Sakote, pilietinė pozicija? Veikiau baiminga ir neadekvati, mat, kaip teisingai buvo pastebėta socialinėje erdvėje, vieną partizaną nužudžiusio ir 15-os kitų partizanų mirties priežastimi tapusio Kosto Kubilinsko eilėraščiai sėkmingai leidžiami toje pačioje leidykloje. Bet gal dabar leidykla pridės vaikams papildomą informaciją, kad dėl autoriaus kaltės 16 vaikučių neteko tėvelių?
Dar keistesnis noras kvestionuoti rašytojos knygą apie Holokaustą „Mūsiškiai“. Ši knyga, kuri kalba apie dalies lietuvių dalyvavimą naikinant Lietuvos piliečius žydus, nėra nei pirma, nei geriausia, bet ji privertė apie Holokaustą Lietuvoje kalbėti plačiau, prisiminti nepatogią tiesą ir nesislėpti už vieno sakinio, esą Algirdas Brazauskas Izraelyje už visus atsiprašė. Lietuvos istorikai tikrai yra ištyrinėję Holokaustą ir lietuvių dalyvavimą jame, bet jų darbai yra skirti labiau profesionalams, o ne plačiajai visuomenei dėl sudėtingo stiliaus, terminijos ir faktologinės gausos.
Tiesą sakant, susidaro įspūdis, kad būtent ši knyga ir kelia didžiausią pasipiktinimą R. Vanagaite, tik ji negalėjo būti sukritikuota, mat didžioji politinio elito dalis anuomet pritarė temos aktualizavimui.
Bet būtų kur kas racionaliau atskirti asmens darbus, kurie yra toleruotini, o kurie – ne: teigiamai vertinti už tai, kas mums priimtina, ir atmesti tai, kas nepriimtina ar neteisinga. Juk lygiai taip pat negalime vienareikšmiškai vertinti tarpukario prezidento Antano Smetonos: viena vertus, jis sustiprino valstybę, kita vertus, prezidentu tapo karinio perversmo būdu, užgniaužė laisvą spaudą ir opoziciją, išvyko iš šalies, kai jai buvo sunkiausia.
Juozo Statkevičiaus atvejis. Dizaineris neseniai davė interviu Rusijos propagandiniam portalui „Sputnik“, kuriame išdėjo viską, kas ant liežuvio. Sutrumpinus interviu galima reziumuoti, kad problemų su mokesčių mokėjimu turinčiam dizaineriui Lietuvoje viskas yra blogai, o Rusija jo mylima šalis.
Nors mylėti ir kritikuoti nedraudžiama, bet, akivaizdu, kad J. Statkevičius ne itin nutuokia apie informacinius karus ir kad juo pasinaudota propagandiniais tikslais. Kalbėtis su „Sputnik“ tai tas pats, kas duoti interviu teroristinės ISIS propagandiniam leidiniui „Dabiq“.
Nors interviu tikrai labai kvestionuotinas, tačiau reikia pripažinti, kad dalis jame išsakytų teiginių yra teisingi: Lietuvoje tikrai labai žemos senatvės pensijos, emigracija iš tiesų yra Lietuvos rykštė, o aukštąjį išsilavinimą turinčiam asmeniui dažnai tenka ieškotis kasininko darbo Londone. Nieko naujo ar labai klaidingo. Tiesa netgi tai, kad Rusijos grėsmė, kuri yra tikra, Lietuvoje užgožia visas kitas problemas.
Tačiau J. Statkevičius buvo pavadintas skuduru ir jam pasiūlyta tapti asmeniniu Čečėnijos prezidento (gal net labiau bandito) Ramzano Kadyrovo dizaineriu. Kitaip tariant, netiesiogiai pasiūlyta, kad jam grėstų kankinimai, gal net mirtis, nes būtent R. Kadyrovo Čečėnijoje nuolat dingsta homoseksualūs asmenys, jie suiminėjami, patiria persekiojimą.
Ar čia mes taip kuriame pilietinę visuomenę? Linkėdami nesusipratusiems mirties ir kankinimų? Tuomet sėkmės, nes ant tokių pamatų pilietinė visuomenė negimsta. Gimsta tik įsibaiminusi ir autoritetų ieškanti gauja.
Stano ir Zvonkaus atvejis. Panašaus likimo sulaukė ir Stanislavas Stavickis-Stano bei Deivydas Zvonkus, pristatę dainą „Rusai vėl puola“. Atlikėjai siūlė nebijoti pasijuokti iš savęs, nes kartais perlenkiame lazdą visur matydami Rusijos ausis, tačiau iškart sulaukė atsako – buvo išvadinti naudingais idiotais, Lietuvos pop kultūros kvislingais, pasiūlyta dainą įsikišti į vieną vietą ir taip toliau.
Šiuo, kaip ir visais kitais atvejais, pasiremta nacionalinio saugumo korta. Reikia pripažinti, kad Maskva iš tiesų investuoja į propagandą bei informacinius karus, ieško, kas kalbėtų Kremliui naudingomis temomis, stengiasi paveikti NATO ir Europos Sąjungos valstybių vidaus politikos procesus, bando skaldyti visuomenes. Šis procesas vyksta nuolatos ir vyksta ne tik Lietuvoje.
Tačiau atsakas į tai neturėtų būti dalies žmonių nustūmimas į užribį, įvairios emocinės bangos, siuntinėjimai pas R. Kadyrovą ar siūlymai susikišti savo nuomonę į tamsumas. Būtent tokio pobūdžio reakcijos labiausiai pasitarnauja Kremliui, mat dalis visuomenės pyksta, nutyla, nebenori dalyvauti valstybės valdyme, nebepasitiki bendrapiliečiais ir valstybe apskritai, pradeda nekęsti elito, kuris, regis, kalba vien apie Rusijos grėsmę, bet nepastebi kitų problemų.
Negana to, patriotais save vadinantys, bet kitų nesiklausantys, asmenys labai dažnai atrodo agresyvūs ir kažkodėl pateikia, jog nacionalinis saugumas – tai vien tik ginklai ir gynybos biudžetas.
Bet, tarkime, Švedijos nacionalinio saugumo strategijoje aiškiai sakoma, kad šalies nacionalinis saugumas yra susijęs su Švedijos visuomenės narių saugumo ir sveikatos užtikrinimu, nepertraukiamu energijos ir kitų išteklių tiekimu, infrastruktūros ir ekonomikos išsaugojimu, demokratijos, įstatymo viršenybės, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimu, Švedijos laisvės, saugumo ir teisės į apsisprendimą gynimu bet kokiomis aplinkybėmis, taip pat su stabilumo ir saugumo užtikrinimu visame regione.
Kitaip tariant, nacionalinis saugumas yra daugiasluoksnė sąvoka, kuri apima ne tik karines pajėgas ir jų finansavimą, bet ir kokybišką demokratiją bei pilietinę visuomenę. Tai turime padaryti mes patys, nes jei nepadarysime, Rusija bus dėl to nekalta, kaltinti teks tik save.