Kad „eteris“ neliktų tuščias po šventinių filmų ir linksmybių, valstiečiai, atrodo, grįžta prie žanro klasikos – „šou žiūrovams“. Šįkart nuspręsta atgaivinti seną žinomo politinių pažadų karaliaus idėją – sumažinti Seimo narių skaičių nuo 141 iki 101. Disnėjuje yra „101 dalmatinas“, Seime – atitinkamai. Būtų paprasta įsiminti.
Nesupraskit klaidingai. Aš už tai, kad Seimo narių skaičius mažėtų. Tikriausiai parlamente nereikia tiek kėdžių, kiek yra dabar. Bet kodėl 101 ir kodėl pradedama dirbti susikoncentruojant į tokius parodomuosius (populistinius) manevrus, bet nesiimama konkrečių žingsnių iš esmės mažinant biurokratiją? Juk čia rezervai – įspūdingi.
Apžvalgininkas R. Valatka dar anksčiau taikliai apibendrino savo komentare, primindamas, kad prieš įstojant į ES tikrų biurokratų Lietuvoje (be statutinių pareigūnų) buvo 19 570, o 2014-aisiais – jau beveik 30 tūkstančių.
Kodėl nepradėjus tikro, ne parodomojo mokesčių mokėtojų pinigų taupymo būtent nuo čia? Juk kas dabar siūloma – tik tiek, kad po ketverių metų galbūt sumažės 40 Seimo narių, o kas bus, tarkime, po 4 mėnesių? Veiksmų reikia šiandien.
Gal dar ne vakaras, bet matau priešingas tendencijas: pirmiausia valdantieji prisiverda košės, apgraibomis siūlydami naujas įstatymo pataisas ir iškart jas atšaukdami (PVM šildymui, pagalbinis apvaisinimas ir t. t.). O tada susizgrimbama taisyti padėtį, bandant įsiteikti rinkėjams – panašiai, kaip su 101 Seimo nario iniciatyva ir Konstitucijos pataisomis, tam kitą savaitę rengiama neeilinė Seimo sesija.
Labiausiai pasigendu nevienadienių darbų. Jau seniai neužtenka orą virpinti. Šiuolaikiškas Darbo kodeksas – atidėtas į šoną ir neaišku, kas iš jo liks po pusmečio. Ar žmonėms bus gerinamos sąlygos dirbti ir užsidirbti tiktai per specialiuosius valstybės užsakymus, pvz., „dovanojant“ fortepijoną Seimui ar siuvant tautinius drabužius vaikams?
Kaip žinia, privačiame sektoriuje sukasi vos trečdalis visų šalies dirbančiųjų. Jie neša mokesčių naštą, kuri turi išlaikyti juos pačius ir likusią, didžiąją Lietuvos dalį. Gal ši valdžia nusprendė, kad investicijos į naujas darbo vietas neapsimoka – kai nebebus ką perskirstyti, nebereikės ir galvos sukti? Žinoma, šaržuoju. Bet pavojaus signalų daugiau nei gana.
Praėjusių metų pabaigą vainikavo simboliškai panaikintos „Sodros“ lubos. Nesvarbu, kad jos ir taip buvo aukščiau dangaus. Esminė valdančiųjų žinia žmonėms – mokėkite mokesčius toliau, mainais negausite nieko. Kai maksimali nedarbo išmoka – keli šimtai eurų, kai eilė pas gydytoją – dar ilgesnė nei prieš metus, kai išleidžiant vaiką į darželį ar būrelį šeimos skaičiuoja, kiek dar galės „atsidėti“ iš atlyginimo...
Tie, kurie apsisprendžia išvykti iš Lietuvos, ne visada kaltina tik „blogą valdžią“. Bet ką jie gauna atgal – valdžia juos tiesiog nurašo į „nuostolius“, ką ir padarė valstiečiai, savo Konstitucijos pataisas siūlydami ir tvirtindami, kad po Nepriklausomybės atkūrimo mūsų liko vos 2,8 milijono. Suprask, kiti, kas ne Lietuvoj – jau ne piliečiai...
O būtent tie piliečiai mąsto apie tai, kaip išmaitinti savo šeimą, susikurti padorų gyvenimą ir dar giminėms padėti. Kitas dalykas – kiek pilietiškumas rūpi tiems Lietuvoje, už minimalų atlygį dirbantiems ir vaikus auginantiems? Tik vienetai žino, kad jų mokesčių našta – didžiausia tarp civilizuotų pasaulio kraštų, bet jiems to ir nereikia. Išklotinių niekas nebeprašo.
Vien po truputį didindami pensijas (kurių senjorai nusipelno) neišspręsime nei demografinių, nei socialinių ar ekonominių šalies problemų. Ne kartą sakiau – valstybei minimalūs tikslai irgi nepadės. Kaip ir keliami mokesčiai ar nuolatinės kalbos, kad reikia didinti dar – pagal nerašytą valdžios „moralės“ kodeksą. Gražu svajoti apie tokias užsienio investicijas kaip „Tesla Motors“ gamykla Lietuvoje. Bet būkim sąžiningi – kokią žinią iš tikrųjų pastaruoju metu siunčiame investuotojams? Valdančiųjų kalbos ir veiksmai prisideda prie to, kad šalis būtų pastumta dar giliau į šešėlį.
Dabar laikas užduoti ir vieną paprastą klausimą: kadangi šimtus tūkstančių Lietuvos piliečių naujoji valdžia jau nurašė, būtų pravartu žinoti, o ką gi ji pasirašė, t. y. ant kokio pamato bus kuriama ateities Lietuva?