D.O.Mikšiūnienė. Šventasis karas už teisingą šeimą

Kai šioje šalyje gimsta vaikai, visiškai nebeaišku, kokią pavardę jiems duoti: motinos ar tėvo, – tokie ir panašūs Seimo narių, susibūrusių į parlamentinę grupę „Už tradicinę šeimą“, pareiškimai skambėjo svarstant Konstitucijos 38 str. papildymo ir pakeitimo įstatymo projektą. Pasiklausius tokių kalbų, pradedi suprasti, kad situacija valstybėje tikrai kritinė. Matyt, todėl ir bėga žmonės iš Lietuvos, o vienintelis išsigelbėjimas, kurį siūlo į šventą rinkėjų balsų medžioklę susibūrę tautos išrinktieji – priverstinė santuoka tarp vyro ir moters.

Didžiausia grėsme valstybei parlamentaras R. J. Dagys, kuris niekaip negali atsiplėšti nuo „Komunistų partijos manifesto“ bei L. Trockio ir Lenino raštų, įvardija vienalytes santuokas, nors galbūt geriau būtų, jeigu jis pagaliau nors trumpam į šalį atidėtų komunizmo bei bolševizmo klasikų veikalus, ir įdėmiau pastudijuotų žmogaus teises reglamentuojančius įstatymus arba nors kartą perskaitytų Lietuvos Respublikos Konstituciją nuo pradžios iki galo, nes kai kurie jo pareiškimai akivaizdžiai prieštarauja pagrindinio šalies įstatymo dvasiai.

Agitacija už 38 str. pakeitimą argumentuojant tuo, kad bus užkirstas kelias vienalytėms santuokoms, t.y. žmonės bus diskriminuojami dėl seksualinės orientacijos, mažų mažiausiai pažeidžia Konstitucijos 18 str., teigiantį, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės; 29 str. pagal kurį įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs; o homoseksualių asmenų orumo žeminimas tiesiogiai kertasi su Konstitucijos 21 str.

Žinoma, ponas R. J. Dagys turi teisinį imunitetą ir jam visiškai nebaisus Baudžiamojo kodekso 170 str., kuriame numatyta baudžiamoji atsakomybė už kurstymą diskriminuoti žmonių grupę dėl seksualinės orientacijos, tačiau jo pareiškimai akivaizdžiai liudija, kad jis negerbia šalyje galiojančių įstatymų ir jaučiasi viršesnis už kitus Lietuvos piliečius.

Dar viena didele grėsme Lietuvai, kaip valstybei, įvardijamos moterys, kurios vietoje to, kad bet kokiais įmanomai būdais siektų garbės tapti „-ienėmis“ ir užsidaryti namuose su puodais, tampa „zvonkėmis“ ir, lyg to būtų negana, pasinaudojusios Lygių galimybių įstatymu, išdrįsta patikėti vaikus savo vyrams, o pačios eina dirbti bei siekia karjeros. O tai jau visiška mirtis patriarchalinėms tradicijoms.

Bet labiausiai pribloškia pavyzdžiai, kuriais remiasi Seimo nariai, norėdami įrodyti, kad ne vieni mes tokie Europoje. Ypatingai akcentuojama katalikiškoji Airija, kurios pavyzdžiu savo kalboje rėmėsi ne tik Seimo narė R. Baškienė, bet kurios Konstitucijos 41 straipsnio pažodinį vertimą citavo ir Ministras Pirmininkas A. Kubilius: „Valstybė pasižada specialiu rūpesčiu ginti santuokos institutą, kuris sudaro šeimos pagrindą, ir ginti santuokos institutą nuo užsipuolimų“.

Puikus pavyzdys, tačiau pasakius „A“, reikėtų pasakyti ir „B“: Airijoje taip pat yra pripažįstama homoseksualių žmonių partnerystė ir jie kuria šeimas, nebijodami, kad dėl to bus apkaltinti valstybės pamatų griovimu. Be to, tarp šalių, ginančių santuokos institutą, buvo minimos Europos Sąjungos senbuvės Prancūzija ir Vokietija, tačiau šios šalys irgi gerbia visus savo piliečius bei yra įteisinusios registruotas vienos lyties partnerystes, todėl bandymai pasirodyti, kad mes galime prilygti gilias demokratines tradicijas turinčioms ir bendražmogiškąsias vertybes puoselėjančioms šalims yra mažų mažiausiai perdėti.

Dar, kaip nepajudinami šeimos apsaugos bastionai, buvo paminėtos Latvija, Rumunija ir Vengrija, bet jos, kaip ir Lietuva, dar tik mokosi gyventi tikrosios demokratijos sąlygomis, todėl kyla klausimas, ar tikrai turėtume lygiuotis būtent į šias šalis? Galbūt yra geresnių pavyzdžių, kuriais galėtume sekti, nes bandant lygiuotis į tai, kas geriausiai atitinka tam tikrų grupių interesus, gali ateiti toks metas, kai „gerųjų pavyzdžių“ bus imtasi ieškoti Somalyje ar Irane. Akmenų juk pilnos pakelės ir, be to, tikrai bus kam renka bei mėto. Tarp anksčiau išvardintų šalių, kurios neabejotinai turėtų įkvėpti visus Seimo narius balsuoti už 38 str. papildymą ir pakeitimą, buvo minima ir Italija.

Deja. 2004 m. į savo teisinę sistemą perkėlusi Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, Italija susidūrė tikrai su didele problema, kurios iki šiol nesugeba išspręsti – neįregistravusios gyvenimo kartu Italijos piliečių šeimos yra tiesiogiai diskriminuojamos savo šalyje kitų užsienio šalių piliečių šeimų atžvilgiu. 

Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad kilus triukšmui dėl to, kad pakeitus 38 str. bus pažeistos vaikų teisės, atsirado nuostata, kad šeima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės. Tai kelia dar didesnę sumaištį, nes tokiu būdu atsiras šeimos, kurios pagal vieną apibrėžimą lyg ir šeimos, o pagal kitą lyg ir nebe. Bandymai apeliuoti į emocijas, kad kiekvienas vaikas piešia „tėtį vyrą ir mamą moterį“ tikrai sukrečiantys, nes tam, kad vaikai pieštų, jiems reikia pieštukų.

O apie kokius pieštukus galime kalbėti, kai TV ekranuose jau matome išmaldos prašančius vaikus: „Padėkite mano vargstančiai mamai. Kai aš užaugsiu, aš pats padėsiu savo mamai“. Apie kokį rūpestį vaikais kalba parlamentarai, kai vaikams jau nebeužtikrinama teisė į orią vaikystę? Ar kas nors galvoja, kaip toliau gyvens šitaip psichologiškai žalojami vaikai ir jų mamos, kurios visiškai priklauso nuo gerų žmonių valios: kažkas atneša maisto ir drabužių, kažkas duoda būstą ar sumoka už elektrą. Tiesa, dar yra pašalpos. Tačiau kokia tokio gyvenimo perspektyva, kai nėra nei išsilavinimo, nei profesijos, nei darbo ir net nėra jokių galimybių to siekti?

Negali sakyti, kad nieko nedaroma, nes tai būtų netiesa. Turime tikrai puikių iniciatyvų: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija surengė socialinės reklamos kampaniją pagaminusi plakatų su šūkiu: „Apsaugokime santuoką – išsaugosime Lietuvą“, Lietuvos Vyskupų konferencija paskelbė mėnesį tarp Motinos dienos ir Tėvo dienos Maldos už šeimą mėnesiu, Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija kartu su Moterų bendruomene „Bitės“, kurios vadovė yra Seimo narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė, organizavo gražių lipdukų su šūkiu „Aš – mama“ dalinimo akciją, be to, dar buvo paprašyta Lietuvos gyventojų paaukoti po 2 procentus iš biudžeto išlaikomoms mokykloms ir priminta, kad jie gali paaukoti po 1 procentą partijoms. Todėl tikrai sunku suprasti – kodėl kai kurie žmonės žudosi arba bėga iš Lietuvos?

Kaip ten bebūtų, pasaulis juda į priekį, o kurlink judame mes, plika akimi matyti. Sunku ką bepridurti: „Net menkiausiai pažangai reikia ilgų kankinamo brendimo metų“ (E. Zola).