Turbūt atsakymas siejamas ne vien su švietimo gairėmis ar naujomis politikos koncepcijomis. Problemos šaknys slypi kur kas giliau: ne ministerijos dokumentų puslapiuose. Praktinis pasaulis liudija, kad prastai įgyvendinama gera teorija be praktikos devalvuoja. Ji praranda savo prasmę. Teorija turi būti ištikima realybei. Vice versa.
Šių ministerijos teorijų įgyvendinimo spraga, man atrodo, kol kas, kai kur, kai kada, vis dar gali būti siejama su sovietine patirtimi ir jos palikimu. Tuo istoriniu laikotarpiu, kuris kūrė žmogų, skirtą autoritarinių ar totalitarinių visuomenių poreikių tenkinimui. Lietuvoje kartais pastebime nematerialios, nefizinės Geležinės uždangos apraiškas – homo sovieticus mąstyseną. Bandymą kurti utopinę lygybę neindividualizuojant, slepiant sprendimų priėmimą po keturiais užraktais ir net galimą korupciją savame kieme, vagiant mokyklos tualetinį popierių. Seni principai, senos taisyklės, seni įpročiai. Jie nesikeičia taip greitai, kaip norėtųsi ir kaip turėtų.
Nors šiandieninė aplinka vaikui yra kur kas draugiškesnė, mokymosi turinys geresnis, mokykla demokratiškesnė, tačiau vis dar neužtektinai įsiklausome į vaiko nuomonę, ignoruojame jo norus, pomėgius, stipriąsias ir silpnąsias puses. Keliu hipotezę, kad galbūt todėl mokiniai ir nėra patys laimingiausi ir tai reikia pakeisti.
Prisimenu, kad seniai seniai, kai buvau dešimtokė, įsitraukusi į įvairias visuomenines veiklas, su kitais mokiniais švietimo politiką bandėme keisti, dalyvavome įvairiuose politiniuose procesuose. Iš pradžių siūlydami idėjas mokykloje, vėliau savivaldybėje ir, galiausiai, Seime. Dialogas su sprendimų priėmėjais leido suprasti ne vien įvairių visuomenės grupių įtraukimo į sprendimų priėmimą reikšmę. Šis demokratiškumo, dialogo užmezgimo principas pirmiausiai man atsiskleidė kaip politikos žinojimo ribotumo (objektyvumo) problemos sprendimo būdas, paskiausiai, kaip švietimo kokybės gerinimo stimulas.
Žinojimo problema politikoje
Viena didžiausių politikos problemų, kuri neleidžia priimti tinkamų sprendimų, yra informacijos trūkumas. Svarstant vieną ar kitą politikos pasiūlymą neišvengiamai susiduriama su paradoksu, kurį vadinu žinojimo-nežinojimo dilema. Nors valstybė turi priėmimą prie daugelio informacijos šaltinių – jų vis tiek nepakanka. Ir nors kai kurie šios problemos eliminavimą sieja su valstybės vaidmens atsisakymu, praktinės politikos lygmenyje ne visada tai yra geriausias sprendimas.
Efektyviausias būdas priartėti prie žinojimo, kuris paprasčiau gali būti pavadintas tinkamai ir sąžiningai atrinkta informacija, yra visuomenės grupių įtraukimas. Žmones supaprastintai galima redukuoti į dvi dalis. Viena – žino, bet nekalba, kita – nežino, bet kalba. Šie žodžiai kitokioje santvarkoje gali būti suvokiami kaip aliuzija į valdovo ir vergo santykį, šiais demokratijos laikais mūsų sąmonėje suponuoja atsižvelgimą į silpnesnįjį, jo teises, jo nuomonę, už viso to slypinčius bendruosius protingumo ir sąžiningumo principus.
Mokyklose reikia daugiau demokratijos
Būtent todėl šis, demokratiškumo, aspektas yra svarbus ne tik visuomenės grupių ir valstybės santykiuose, bet ir kitose sferose, pavyzdžiui, mokyklose. Skatinimas įsitraukti į sprendimų priėmimą, viena vertus, kuria bendruomenę, diegia atsakomybės jausmą, padeda įsiklausyti į poreikius, antra vertus, prisideda prie demokratiškumo kaip principo praktikavimo ir kitose sferose. Svarbiausias to pavyzdys – rinkimai.
Demokratiškumas mokyklos valdyme gali atsiskleisti įvairiai. Pirmasis elementas – dalyvavimas mokyklos valdyme. Tai galimybė rinktis mokyklos meniu, organizuoti atvirus mokinių prezidento debatus, skatinti mokyklos tarybos ar mokinių savivaldos įtraukimą. Vienas papildomas mechanizmas, kuris prisidėtų prie kitų grupių įtraukimo ir jų įžvalgų galios stiprinimo – mokinių biudžetas. Vilniaus miesto savivaldybė galėtų paleisti pilotinį projektą, kuriame dalyvaujančių mokyklų administracijos kartu su mokiniais skirtų 1 proc. mokyklos biudžeto svarbiausiems mokinių poreikiams.
Antroji demokratiškumo sudedamoji dalis – mokymosi turinio kūrimas ir individualizavimas, atsižvelgiant į mokinio poreikius. Ne visos mokyklos gali pasiūlyti psichologijos, verslo, ekonomikos, filosofijos, mechanikos ar kitas pamokas, nors šios disciplinos itin aktualios moderniame pasaulyje ir net padeda apsispręsti, ką studijuoti ateityje.
Pamenu, nors savo mokykloje neturėjau galimybės mokytis apie politinę filosofiją, bet slapta įsliūkindavau į Vilniaus universiteto pirmakursių paskaitas. Tai buvo itin vertinga patirtis, kuri padėjo apsispręsti, kokiu žmogumi noriu būti. Esu įsitikinusi, kad tokia galimybė turėtų būti pasiūlyti platesniam spektrui žmonių.
Vilniuje galėtume išnaudoti universitetų, akademijų, kolegijų ir mokyklų bendradarbiavimo potencialą. Kiekvienas moksleivis 11–12 klasėje vietoje pamokų, kurias gali pasirinkti papildomai, savo ,,krepšelį” perkeltų į aukštąją mokyklą, kuri su akademine bendruomene būtų parengusi programą moksleiviams. Šioje programoje galėtų dalyvauti kiekvienas mokinys.
Demokratija mokyklose – ne naujovė
Vienas tikriausių tokios mokyklos pavydžių – ,,Demokratinė mokykla“, kuri savo veiklą pradėjo prieš kelis metus. Ji remiasi pasauliniais pavyzdžiais – Didžioje Britanijoje veikiančiais Park School ir Sands School. ,,Sėkmės mokykla“ yra įgyvendinusi projektą, kuriame penkias Lietuvos mokyklas pakvietė išbandyti demokratinio ugdymo principų diegimą, pirmųjų demokratinio ugdymo planų kūrimą, organizavo renginius, kurių metu per 400 mokyklų bendruomenių narių atrado naujas bendravimo ir bendradarbiavimo formas bei galimybes įsitraukti į mokyklos gyvenimą.
Šiais populizmo vešėjimo laikais toks demokratiškumo įpročių praktikavimas įgauna dar svaresnę poziciją. Keldami klausimą, ar mokykla paruošia kritiškai mąstančias asmenybes, pirmiausiai turime paklausti, ar ji leidžia praktikuoti kritinį mąstymą tam tikroje praktinėje srityje, kelti klausimus apie viešą gyvenimą, bendrąjį gėrį savame kieme – mokykloje.