Negana, kad šie skaičiai kelia labai didelį nerimą, matome, kad visuomenėje eskaluojami tam tikri kraštutinumai: arba kad visi paramos gavėjai yra tinginiai, arba kad valstybė niekuo nepadeda neturtingiems žmonėms. Kaip visi kraštutinumai, jie nėra teisingi.
Piniginės socialinės paramos reforma, prasidėjusia 2012 metais, siekiama skaidrinti jos teikimą, skatinti įsidarbinimą ir tuo pačiu mažinti paskatas piktnaudžiauti valstybės parama. Ir ją įgyvendinus taip, kaip numatyta, mažės ir susipriešinimas. Kai bus nutrauktas pašalpų mokėjimas visai pasiturinčiai gyvenančiam žmogui, tai reikš, kad sistema pradėjo apsivalyti.
Nes tokie atvejai ją iškreipia – kalbu ne vien apie skiriamas lėšas, o ir apie patį požiūrį į nepasiturintį žmogų. Juk koks atsiradęs įvaizdis: sėdi valstybei ant sprando, nieko neveikia, gimdo vaikus tik dėl išmokų, o gal dar girtuokliauja, o gal veža kontrabandą... Jį sukūrė besipiktinantys žmonės, ir iš dalies galima suprasti, kodėl. Todėl mes ir norime tuos bloguosius pavyzdžius eliminuoti ir išgryninti piniginės paramos sistemą: kad išmokas gautų tik tie, kas tikrai turi gauti, kad nebūtų ilgamečio piktnaudžiavimo ir tyčiojimosi iš valstybės.
Juk kiekvienas iš mūsų, nelaimei ištikus, gali tapti remtinu: prarasti darbą, namus, sunkiai susirgti. Svarbu, kad piniginės socialinės paramos sistema reaguotų į tokius atvejus operatyviai ir būtų bendradarbiaujama su kitomis sistemomis: įdarbinimo, darbo santykių, teisinės pagalbos, nevyriausybiniu sektoriumi, taip pat bendruomenėmis.
Tačiau tiems, kas įpratę mulkinti valstybę, išnaudoti kitus, katino dienos baigiasi. Be kitų numatytų priemonių Vyriausybė jau yra pritarusi Skolininkų registro koncepcijai, kuri turi būti svarstoma šio pavasario Seimo sesijoje. Tarkim, jeigu pilietis, prašydamas paramos, tyčia nesuteiktų pilnos informacijos apie savo pajamas, nors privalo tą padaryti, tam paaiškėjus, savivaldybė galėtų Administracinio teisės pažeidimų kodekso numatyta tvarka skirti jam baudą. Jei jis nesumokėtų šios baudos, būtų įtrauktas į Skolininkų registrą, ir skola būtų išieškoma iš turimų lėšų. Žinoma, žmogus turės ir susidariusias piniginės paramos permokas grąžinti.
Pašalpa negali būti vienintelės siektinos pajamos
Naujasis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas numato proporcingą socialinės pašalpos mažinamą darbingo amžiaus darbingiems, bet nedirbantiems žmonėms (išskyrus atvejus, kai žmogus nedirba dėl objektyvių priežasčių, pvz., augina vaiką, yra neįgalus ir pan.). Gaunantiems socialinę pašalpą nuo 36 mėnesių iki 48 mėnesių, jos dydis bus mažinamas 20 procentų, gaunantiems socialinę pašalpą nuo 48 mėnesių iki 60 mėnesių – 30 procentų, o gaunantiems socialinę pašalpą ilgiau kaip 60 mėnesių – socialinės pašalpos dydis šeimai, auginančiai vaiką ar vaikus, bus mažinamas 40 procentų. Tuo tarpu vienam gyvenančiam asmeniui ir vaikų neauginančiai šeimai, gaunantiems socialinę pašalpą ilgiau kaip 60 mėnesių, socialinė pašalpa bendra įstatyme nustatyta tvarka nebus skiriama. Taip bus skatinama aktyviai ieškoti darbo, dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse, visuomenei naudingoje veikloje, o nesitenkinti ilgalaike socialine parama.
Neretai pašalpas gaunantys žmonės sako, kad „skaičiuoja“: apsimoka dirbti ar apsimoka gauti socialinę pašalpą. Bet metai, kiti – ir darbo įgūdžiai prarandami, ir net jei siūlomas atlyginimas viršys pašalpą, kas įdarbins žmogų, kuris pamiršęs, kad reikia būti atsakingam už savo atliktus darbus, rytais keltis, susiplanuoti dieną, galų gale, tobulėti... Todėl tie, kurie sako, kad dar palauks svajonių darbo, labai smarkiai rizikuoja.
Taip, reikia pripažinti, kad kaimiškose vietovėse sunkiau rasti darbą. Bet pripažinkim ir tai, kad dažnai norima, jog jis būtų nesunkus, truktų ne visą darbo dieną, o atlyginimas iškart viršytų Lietuvos vidurkį. O dar neturint kvalifikacijos, dažnai net vidurinio mokslo nebaigus. Taip vargu ar bus artimiausiu metu. Tačiau pagal naują įstatymą, jei įsidarbins ilgalaikis bedarbis, jam pusę metų dar bus mokama dalis pašalpos, kaip skatinamoji priemonė.
Esmė ta, kad įstatymo tikslas nėra vien sutaupyti, bet ir didinti motyvaciją integruotis į darbo rinką.
„Ar valstybė kiš nosį į mano garažą?“
Jei garaže vyksta nelegali veikla, o žmogus turi drąsos dar ir prašyti piniginės socialinės paramos – taip, valstybė tuo pasidomės.
Įstatymas numato griežtas priemones tiems asmenims, kurie, gaudami piniginę socialinę paramą, turi nelegalių pajamų, dirba nelegalų darbą. Savivaldybių administracijoms, teikiančioms piniginę socialinę paramą, nustatoma pareiga, kilus pagrįstų įtarimų dėl asmens prašyme-paraiškoje pateiktų duomenų apie turimą turtą ir gaunamas pajamas arba patikrinimo metu kilus pagrįstam įtarimui, kad yra pateikti neteisingi duomenys arba jie nuslepiami, imtis tam tikrų priemonių. Visų pirma, įpareigoti šiuos asmenis deklaruoti turtą (įskaitant gaunamas pajamas) Gyventojų turto deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka.
Antra – pranešti apie tokius asmenis nelegalaus darbo kontrolę ir prevenciją vykdančioms institucijoms (Valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybinei darbo inspekcijai, „Sodrai“, policijai, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai) ir gavus patvirtinančią informaciją iš šių institucijų, tam tikrą laiką nutraukti paramos teikimą, pareikalauti grąžinti neteisėtai gautą piniginę socialinę paramą.
Savivaldybių administracijos ir anksčiau turėjo teisę tikrinti asmenų gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą. Taigi, ir toliau esant reikalui, bus lankomasi jų namuose ir surašomi buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktai, kurių pagrindu piniginė socialinė parama gali būti skiriama, neskiriama ar nutraukiamas jos mokėjimas. Be to, gali būti pasitelkiama bendruomenė, nevyriausybinių organizacijų atstovai, seniūnaičiai svarstant klausimus dėl paramos skyrimo.
Kiekviena pradžia sunki
Kadangi savivaldybės yra arčiausiai žmogaus, ir savivaldos atstovai geriausiai mato, kam iš tiesų reikia padėti, planuojama, kad pamažu piniginės socialinės paramos teikimas iš deleguotos savivaldybėms valstybės funkcijos, taps savarankiškąja savivaldybių funkcija. Tai yra, jos turės tiek daugiau teisių, tiek daugiau atsakomybės. Nuo šių metų Akmenės, Panevėžio, Radviliškio, Raseinių ir Šilalės rajonų savivaldybėse jau vyksta tokie bandomieji (pilotiniai) projektai. Jos turi teisę nustatyti pagrindus, kuriems esant parama didinama, mažinama, skiriama įstatymu nenumatyta parama savivaldybės tarybos nustatyta tvarka. Iki 2014 metų atsižvelgiant į šių savivaldybių darbo rezultatus, išryškėjusias tendencijas, pliusus ir minusus, bus rengiami teisės aktų pakeitimai, susiję su piniginės socialinės paramos teikimo vienodu teisiniu reguliavimu visose savivaldybėse.
Žinoma, klausimų kyla. Ministerija daug bendrauja su šiomis „pilotinėmis“ savivaldybėmis, to krašto kitomis institucijomis: labai svarbu darnus darbas, siekiant geriausio rezultato. Lietuva neturi deimantų kasyklų, negali parduoti kokios nors turtuolius masinančios salos... Reikia gyventi iš tokių išteklių, kokius turime, ir stengtis, kad piniginė socialinė parama pasiektų tik tuos, kuriems būtinai reikia padėti – ir padėti būtent tada, kada reikia, o ne po pusmečio, ne po metų, kai žmogus jau bus praradęs motyvaciją apskritai ko nors siekti. Kadangi nuo šių metų nebebūtina būti registruotam Darbo biržoje pusę metų, norint gauti piniginę socialinę paramą, savivaldybės mato, kaip padaugėjo jos prašytojų. Tai neturėtų sukelti panikos. Tie, kurie iki šiol vertėsi ir be paramos, o į darbo biržą nėjo, nes pusę metų nesugebėdavo tvarkingai registruotis, nenorėdavo dirbti pasiūlytų darbų, dabar jau turės tam tikrų pareigų. Ir jei nesilaikys darbo biržos taisyklių, juos tiesiog išbrauks. Kita vertus, įtraukus juos į aktyvias darbo rinkos priemones, nors ir laikinus viešuosius darbus, jie užsidirbs savo pajamų, įgis įgūdžių, - gal ir socialinės paramos nebereikės, nes žmogus pats atsistos ant kojų.
Tai ir turi būti piniginės paramos sistemos tikslas: ne aprūpinti žmogų visam gyvenimui minimaliomis pajamomis, o padėti sunkiu metu, kad jis pats kabintųsi į gyvenimą.
Tam dirba, žinoma, ne vien paramos, bet ir kitos sistemos dalys. Lietuvos darbo birža padėti gali per profesinio mokymo, perkvalifikavimo programas, remiamą įdarbinimą, paramą darbo vietoms steigti, Valstybinė darbo inspekcija – teikdama informaciją apie darbo santykių teisinį aspektą. Savo indėlį įneša Verslumo skatinimo fondas, projektas „Keičiu veiklą“ (Kaimo vietovių darbo jėgos persiorientavimo iš žemės ūkio į kitas veiklas skatinimas Lietuvoje) ir kitos programos. Ir, žinoma, labai svarbus yra bendruomenių vaidmuo: šiemet 8 mln. iš valstybės biudžeto skirti bendruomenių projektams. Tikimės, kad šių lėšų dėka ne vien pagražės miestai ir miesteliai, bus pasirūpinta labiausiai reikalingais pagalbos, bet vietos žmonės turės ir daugiau darbo, aktyvi veikla skatins ir patiems imtis iniciatyvos, gerinti infrastruktūrą.