Danielius Lupshitzas. Du viename: metropolitenas kaip slėptuvė milijonui

Visi pasiūlymai pusė velnio, bet nė vienas neišspręs didėjančio judėjimo poreikio tankėjančiame mieste. Tad leiskite man priminti, kad sostinei reikia metropoliteno.

Trys metro linijos po miesto žeme ne tik pakeis judėjimo dinamiką ant žemės, bet ir užtikrins kitą, dar svarbesnį poreikį – mūsų visų saugumą.

Pasibaigus akcijoms prieš Astravo atominę elektrinę, pats Astravas niekur nedingo. Ir nors rusijos armiją ukrainiečiai gerai aplamdė, bet kremliaus imperinės ambicijos niekur nedingo. Kur dabar slepiasi kijeviečiai, kai pasigirsta oro pavojaus sirenos? Teisingai, neria po žeme.

Mes galime tikėtis, kad nesaugūs Astravo rektoriai ateinančius dešimtmečius veiks be avarijų. Turime tikėtis, kad Ukraina laimės ir pamišėliams Maskvoje nešaus į galvą paleisti raketos į Vilnių.

Tačiau turime būti pasiruošę ir galimai atominės elektrinės avarijai, ir galimam, nors ir mažai tikėtinam, priešo puolimui.

Vienintelis ir pigiausias, ir patikimiausias saugumo garantas vilniečiams – tai metro. Pagal naująjį Krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymą, slėptuvės (kurių praktiškai nebėra, jas dar reikės įrengti) užtikrinamos tik užduotis atliekantiems tarnautojams, pareigūnams. Visiems kitiems gyventojams, kurių skaičius sostinėje artėja prie vieno milijono, lieka, anot įstatymo, kolektyvinės apsaugos statiniai ir priedangos.

Prašyčiau asmeniškai savęs paklausti, ar žinotumėte, kur slėptis, jei avarija, jei karas. Žmonės ne tik nežinotų, kur dėtis, – miestą neišvengiamai ištiktų suirutė, sąmyšis, siaubas. Tokių kamščių, kurie kiltų, niekas nebus matęs net pragare. Ar kas nors dar rūpintųsi mūsų senjorais, neįgaliaisiais, jei kiltų masinė panika?

O būtų metropolitenas – ir ramu. Neri į artimiausią stotelę – bent nuo raketos nežūsi. Judėjimo negalią turintis asmuo pats savimi pasirūpintų, nes nusileidimai į požemį, be abejonės, būtų pritaikyti ir jiems.

Vilniaus metropoliteno idėja jau atrodo tokia pat sena kaip Vilniaus legenda. Jau nusistovėjo trijų metro maršrutų vizija. 2018 m. Seimas net priėmė Metropoliteno įgyvendinimo įstatymą. Seime nei kairė, nei dešinė pernelyg neprieštarauja, kad metropolitenas būtų, – galėtų būti.

Tik Vilniaus valdžiai neįdomu. Gal tikisi, kad kas nors kitas ateis ir už Vilnių padarys? Reikia patiems stengtis. Savivaldybėje turėtų atsirasti atskira komanda, kuri kas dieną ieškotų investuotojų visame pasaulyje ir kviestų tiesti metro linijas mūsų mieste.

Užtektų nuvažiuoti bent į Izraelį. Tel Avive kaipsyk prasidėjo metro sistemos statybos (pernai atlikti bandomieji kasinėjimai). Siųskime ten bent vieną smalsų ir profesionalų inžinierių vilnietį, kad pasimokęs iš Izraelio klaidų ir laimėjimų atvežtų metro statybų įgūdžius į Vilnių.

Vilnius yra kaip rajonas, kur bet kada gali gauti į galvą – ar nuo batkos elektrinės, ar nuo putino raketos. Manau, kiekvienas jaustųsi ramiau, jei savo panosėje turėtų ne tik evakuacijos planą, bet ir žinotų, kad bet kada gali saugiau pasislėpti. Šeškinės futbolo stadionas, kurį kada nors juk tikrai pastatysime, per ekstremalią situaciją galės priglausti ribotą kiekį žmonių, ir tai ne oro pavojaus atveju. Stadionas gerai, metro – dar geriau. Taikos metu jis veiktų kaip pagrindinė priemonė greitai pasiekti kitą miesto galą, karo metu ar nelaimės atveju – kaip galimybė saugiai sulaukti kitos savo gyvenimo dienos.