Pirmosios okupacijos dienos: chaosas ir informacinis karas
Jei Lietuva būtų užpulta, tikėtina, kad pirmosios okupacijos dienos būtų lydimos informacinio ir politinio chaoso. Kaip ir 1940-aisiais ar per 2022 m. Ukrainos karą, dalis visuomenės bandytų priešintis, o kita dalis – pasiduotų arba net palaikytų okupantus.
Dezinformacija ir psichologinis spaudimas. Socialiniai tinklai būtų užtvindyti okupantų ir jų parankinių raginimais „nesipriešinti“, „derėtis“ ir „išvengti kraujo praliejimo“. Kai kurie buvę politikai ar visuomenės veikėjai aiškintų, kad pasipriešinimas beprasmiškas, o „pragmatiškas“ sprendimas būtų prisitaikyti.
Istorija rodo, kad okupantai visada remiasi vietiniais bendradarbiais, ir ne tik Lietuvoje. Kaip 1940 m. į okupantų valdžią buvo paskirti sovietų parinkti lietuviai, taip ir dabar greičiausiai atsirastų nauja marionetinė vyriausybė, sudaryta iš prorusiškų veikėjų ar tiesiog prisitaikėlių, kurie siektų išsaugoti savo įtaką.
Represijos ir skundimų kultūra
Kaip ir ankstesnių okupacijų metu, naujoji valdžia greičiausiai vykdytų politinius „valymus“.
Prasidėtų areštai ir persekiojimai. Nepriklausomos Lietuvos kariškiai, politikai, žurnalistai, aktyvistai ir verslininkai taptų pagrindiniais taikiniais. Jie būtų suimti remiantis iš anksto parengtais sąrašais arba vietinių informatorių skundais.
Istorija rodo, kad okupantai dažnai pasitelkia vietinius skundikus, kurie išduoda savo kaimynus ar net draugus dėl baimės, ideologinių įsitikinimų ar materialinės naudos. Dalis žmonių, norėdami pelnyti okupantų pasitikėjimą, praneštų apie „nepatikimus elementus“, kurie vėliau būtų suimti ar deportuoti.
Nors pagrindinius sprendimus dėl represijų anuomet priėmė sovietinė valdžia, dažnai tremčių procesą palengvindavo vietiniai kolaborantai – skundikai, stribai, sovietų valdžios pareigūnai. Yra daug istorinių liudijimų, kad žmonės buvo ištremti, nes juos išdavė kaimynai, pažįstami ar net giminės, siekdami asmeninės naudos ar iš baimės. Atsiminimuose galima rasti pasakojimų, kad išdavusieji kaimynai elgėsi net žiauriau nei rusų kariai.
Kaip sovietmečiu atsirado lietuviški NKVD padaliniai ir stribai, taip ir naujoje okupacijoje būtų vietinių kolaborantų, kurie padėtų vykdyti represijas. Ypač aktyviai skundikais tapdavo tie, kurie norėjo įsiteikti sovietų valdžiai arba siekė atkeršyti dėl asmeninių priešpriešų.
Ekonominė ir kultūrinė kolaboracija
Okupantai greičiausiai paskelbtų, kad Lietuvoje „viskas stabilu“, tačiau iš tiesų būtų kuriama nuo Rusijos priklausoma ekonomika, cenzūruojama kultūra, žiniasklaida.
Istorija rodo, kad dalis verslo elito visada randa būdą išlikti. Kai kurie verslininkai imtų bendradarbiauti su nauja valdžia, kad išsaugotų savo įmones ar net gautų naudos iš naujos sistemos.
1940 m., kai Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos, dalis Lietuvos politikų, rašytojų ir intelektualų palaikė naująją valdžią. Jie dalyvavo Liaudies Seimo rinkimuose, kurie buvo inscenizuoti pagal Maskvos nurodymus. Po karo kai kurie iš jų tapo sovietų režimo dalimi, kūrė propagandinius kūrinius, persekiojo antisovietinius veikėjus.
Kaip ir sovietmečiu, atsirastų menininkų, žurnalistų, rašytojų, kurie prisitaikytų prie naujosios valdžios ir kurtų lojalią propagandą, teisinančią okupaciją. Kiti tiesiog tylėtų, kad išvengtų persekiojimų.
Lietuviai kolobarovo ir su naciais. 1941–1944 m. Lietuvoje veikė nacių administracija, kurioje dalyvavo ir lietuviai. Kai kurie jų organizavo žydų persekiojimą, žudymą, padėjo vokiečiams valdyti okupuotą teritoriją.
Emigrantai: tikra pagalba ar iliuzija?
Vienas didžiausių skirtumų tarp ankstesnių okupacijų ir galimos naujos būtų masinė emigracija prieš karo pradžią. Jei anksčiau žmonės neturėjo galimybės lengvai pabėgti, šiandien daugelis lietuvių galėtų išvykti į Vakarus ir ten bandyti priešintis iš toli.
Dalis lietuvių emigracijoje tikrai bandytų padėti Lietuvai: organizuotų informacinę kampaniją, remtų pasipriešinimą lėšomis, ieškotų būdų sugrąžinti laisvę. Kiti pasyviai stebėtų. Kaip ir XX a. išeivijos atveju, dalis žmonių tiesiog prisitaikytų prie naujų gyvenimo sąlygų ir su laiku Lietuva jiems taptų tik prisiminimu.
Okupantai siektų sumenkinti emigrantų pastangas, vadindami juos „išdavikais“, kurie gyvena saugiai ir tik iš tolo „vaidina patriotus“.
Pasipriešinimas ir laisvės atkūrimas
Nepaisant okupacijos, galima numatyti, kad kaip ir XX a., kiltų pasipriešinimas. Keli procentai gyventojų priešintųsi visomis jėgomis.
Skirtingai nei sovietmečiu, šiandien pasipriešinimas galėtų vykti ne tik miškuose, bet ir interneto erdvėje – per kibernetines atakas, informacinį karą, slaptą organizuotą veiklą.
NATO ir Europos Sąjungos žodinė reakcija aiški, tikėtina, kad Lietuva iš karto sulauktų bent dalinės paramos: ginklų tiekimo, sankcijų prieš okupantus, o gal net tiesioginės intervencijos. Tektų realybėje išbandyti NATO sutarties penktojo straipsnio veikimą.
Kaip elgtųsi kolaborantai po okupacijos žlugimo?
Jei Lietuva po kelerių–keliasdešimties metų atgautų nepriklausomybę, būtų sprendžiama, ką daryti su tais, kurie talkino okupantams.
Ar vyktų reali dekolaboracija? Istorija rodo, kad po kiekvienos okupacijos dalis kolaborantų lieka nenubausti arba net vėl įsitvirtina naujoje valdžioje, net kai valstybė yra nepriklausoma jau daugiau kaip 30 metų. Ar Lietuva išdrįstų iš tikrųjų teisti kolaborantus? Ar vėl būtų bandoma visaip pateisinti naujas salomėjas ir cvirkas?
Kaip ir po sovietinės okupacijos, kai kurie žmonės teigtų, kad „nereikia kerštauti“, „laikas susitaikyti“, o kiti reikalautų griežtos atsakomybės.
Istorija linkusi kartotis
Analizuojant istorinius precedentus, galima daryti išvadą, kad okupacijos atveju Lietuvoje vėl atsirastų kolaborantų, represijų vykdytojų ir skundikų, tačiau tuo pačiu metu kiltų ir pasipriešinimo judėjimas.
Didžiausias skirtumas nuo ankstesnių laikų būtų masinė emigracija – dalis lietuvių išvyktų į Vakarus ir ten bandytų padėti Lietuvai, tačiau iš tolo priešintis okupacijai yra sudėtinga.
Istorija rodo, kad kolaborantai gali padėti įtvirtinti okupacinę valdžią laikinai, bet jie niekada negali užgniaužti tautos noro kovoti už laisvę. Tik klausimas – kiek laiko šį kartą užtruktų, kol Lietuva vėl taptų nepriklausoma?
Labai tikiuosi, kad ši prognozė niekada neišsipildys, tačiau šių dienų įvykiai ir dalies tautiečių požiūris į Rusiją, rinkimų rezultatai, elementai Vyriausybėje, prorusiškų politikų žodžių ir veiksmų pateisinimas, bandymas ginti SSRS besiilginčius veikėjus neleidžia nusiraminti.
Nes, kaip neseniai viename interviu sakė Gabrielius Landsdbergis, šiuo metu kovoti su Rusijos kariuomene pasirengusios tik dvi valstybės – Ukraina ir JAV.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.