Dainius Kreivys. Kodėl Vilniui nereikia nacionalinio stadiono

Nesupraskite manęs neteisingai – iš tikrųjų esu už nacionalinį stadioną. Lietuva turi tokį turėti. Tačiau ne tokį, koks yra dabar ir tikrai ne šiandien. Perskaitykite šį straipsnį iki pabaigos ir galbūt palenksiu jus į savo pusę. O jei tiksliau – į Lietuvos futbolo pusę. Nes iki šiol beveik visi kalba tik apie didžiulį statinį ant Ozo kalno, tačiau pamiršta tikrąjį tikslą.

Pradžioje noriu argumentuoti, kodėl nacionaliniu stadionu vadinamus griuvėsius reikia sulyginti su žeme. Visų pirma, tai nėra nacionalinis stadionas. Planuojamame stadione tėra numatyta 15 000 vietų. Tai yra ne daugiau už buvusį Vilniaus „Žalgirio” ar dabar rekonstruojamą Kauno Dariaus ir Girėno stadioną ir mažiau už Kauno „Žalgirio” areną.

Antra, jo pasirinkimo vieta nėra tinkama. Jau dabar transporto mazgas prie „Akropolio“ beveik nepravažiuojamas. Pastačius stadioną, reikėtų neadekvačiai daug investuoti į naują privažiavimo infrastruktūrą, už kurią mokėtų visi vilniečiai.

Bet akimirkai pamirškime jau du kartus bandytą statyti monstrą Vilniaus centre ir pakalbėkime apie Lietuvos futbolą. Statyti nacionalinį stadioną, kai Lietuvos futbolo federacijos 5 000 vietų stadionas nesurenka žiūrovų, kuomet nusivylę futbolo fanai neina į rinktinės rungtynes, kuomet vaikai, mėgėjai ir senjorai neturi kur sportuoti ir kai Lietuvos futbolas neturi strategijos, yra daugiau nei neatsakinga. Tai lyg pradėti namą statyti ne nuo pamatų, o nuo stogo.

Šiuo metu Vilniuje esanti sporto infrastruktūra yra tragiška – vaikai nori sportuoti, tačiau tiesiog neturi kur. Žinoma, sostinėje yra 65 aikštelės prie ugdymo įstaigų, tačiau tik 10 iš jų yra realiai tinkamos sportuoti. O pasnigus ar aikštynams pasidengus ledu, belieka mokyklų salės. Tačiau prie jų durų rikiuojasi futbolininkai, krepšininkai, rankininkai, tinklininkai, tenisininkai ir t.t. Ką daro savivaldybė? Stato nacionalinį stadioną, kuris šių problemų nespręs.

Mano pasiūlymas paprastas – šiandien atsisakyti nacionalinio stadiono statybų, o jam skirtą sumą atiduoti Vilniaus sporto ateičiai. Stadiono projekto kaina yra 80 mln. eurų. Už šiuos pinigus galėtume:

• Įrengti 10 standartinių išmatavimų aikštelių su dirbtine danga, apšvietimu, dangos pašildymu ir kupolu žaidimui žiemą (kaina – apie 17 mln. eurų).
• Pastatyti penkis 25 metrų plaukimo ilgio baseinus (kaina – apie 15 mln. eurų).
• Rekonstruoti 40 aikštelių prie ugdymo įstaigų (kaina – apie 15 mln. eurų).
• Pastatyti lengvosios atletikos maniežą (kaina – apie 8 mln. eurų).
• Pastatyti 2 universalius sporto kompleksus (kaina – apie 4 mln. eurų).
• Už likusį 21 mln. eurų pastatyti UEFA 4 žvaigždutes atitinkantį 10 000 vietų Vilniaus stadioną.

Jei jums atrodo, kad ši idėja yra kažkur girdėta, tai neapsirinkate. Panašų planą įgyvendino mūsų draugai islandai. Islandija reformavo savo futbolo ir sporto infrastruktūrą, suvokę, kad tik investuodami į jaunimą ir vaikus, gali sukurti ne tik stiprią rinktinę ir klubinį futbolą ateityje, bet ir itin reikšmingai sumažinti alkoholio vartojimą, rūkymą paauglių tarpe. Ir tai pasiteisino!

Islandai pritaikė paprastą principą – „Don’t take the play out of playing“ (angl. žaisti futbolą turi būti smagu). Tai reiškia orientaciją ne į išmanius techninius sprendimus, technologines inovacijas ar talentų paiešką, o į patį futbolo žaidimą.

Islandijoje futbolas buvo lokalizuotas, t. y. stadionų pristatyta kiekviename rajone, prie kiekvienos mokyklos – kad niekam nereikėtų toli keliauti. Aplink sukurti bendruomenės centrai, šeimų centrai – taip įtrauktos šeimos, bendruomenės ir mokyklos.

Rezultatas pribloškiantis – šiandien šioje šalyje net 90% vaikų praktikuoja kažkokį sportą, nebūtinai futbolą. Įvairaus sporto klubai yra beveik nemokami arba su simboliniu mokesčiu, subsidijuojami valstybės arba vietinių savivaldybių. Stadionai užpildyti ne tik pamokų metu, bet ir po jų, čia vyksta futbolo būreliai, po pamokų žaidžia daug mažų vaikų. Daugiau žaidžiančių vaikų, reiškia sveikesnius ir užimtus vaikus, augančią paauglių socializaciją ir mažėjantį nepilnamečių nusikalstamumą.

Per 14 metų Islandijoje alkoholio vartojimas tarp paauglių krito nuo 42% iki 5%, rūkymas sumažėjo nuo 23% iki 3%, išlaidos sveikatos apsaugai buvo sumažintos trečdaliu, o šiuo metu Islandija netgi patenka į pasaulio laimingiausių šalių trejetą. Be to, Islandijos futbolo rinktinė pateko į Pasaulio ir Europos čempionatus.

Islandijoje buvo pastatyta 180 įvairaus dydžio futbolo aikščių, dirba 800 licencijuotų futbolo trenerių, o registruota – 22 tūkstančiai futbolo žaidėjų. Palyginimui Lietuvoje šiuo metu turime apie 6 tūkstančius registruotų futbolo žaidėjų, dirba 400 licencijuotų trenerių. Vilniuje prie mokyklų turime virš 60 stadionų, tačiau tik 10 yra tinkami žaisti futbolą.

Siūlau nustoti apsimetinėti, kad gangrenuojantis Lietuvos futbolas tėra įdrėskimas. Mums reikia ne stadiono, o futbolo. Todėl kreipiausi į Premjerą Saulių Skvernelį su prašymu perskirstyti nacionaliniam stadionui skirtus 80 mln. eurų ir bene pirmą kartą per 28 Nepriklausomybės metus pasižiūrėti į futbolą strategiškai.

O nacionalinį stadioną tikrai turėsime. Geriausią, kokį galime turėti. Kažkada. O jei šiandien manęs paklausite, ką renkuosi – stadioną ar sportuojančius vaikus, aš net nesudvejodamas pasirinkčiau antrąjį variantą.