Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Vilnius oro taršos situacija yra nuolatos blogėjančioje būklėje. Pagal šios organizacijos vertinimą panašu, kad netrukus galime iš artimos nesaugiai būseinai miestų patekti prie nesaugios būklės. Vilniuje kraujotakos ir kvėpavimo sistemos ligų atvejai viršija šalies vidurkį. Tuo tarpu visoje Lietuvoje, Europos aplinkos agentūros duomenimis, priešlaikinių mirčių skaičius dėl aplinkos užterštumo siekia net 2 300 mirčių per metus – tai gerokai aukštesni rodikliai nei Skandinavijos šalyse ar net Baltijos kaimynėse.

Prasčiausia situacija taršos ir triukšmo prasme yra Vilniaus centre. O jei tiksliau – sostinės senamiestyje. Aksioma paprasta – ten, kur daug automobilių, aplinka yra labiausiai užteršta. Žinoma, didžiausias užterštumas yra intensyviausiose miesto gatvėse – vadinamosiose arterijose (pvz., Geležinio vilko g., Konstitucijos pr., Ukmergės g., Savanorių pr. ir t.t.). Tačiau UNESCO paveldo objektas – mūsų raudonstogis senamiestis juk nėra miesto arterija, tiesa? Tačiau per dieną jį kerta apie 40 tūkstančių automobilių. Tokie skaičiai kasdien fiksuojami intensyviausiose šalies magistralinių kelių atkarpose.

Išeitis yra – senamiestyje turi būti eliminuotas bet koks tranzitinis transportas: tarpmiestinis autobusų, krovininis ir lengvųjų automobilių transportas. Įdiegus kilpinį transporto reguliavimą, automobiliai, įvažiuojantys į senamiestį, iš jo išvažiuotų toje pačioje vietoje, kurioje ir įvažiavo. Senamiesčio gyventojai, be abejo, galės laisvai pasiekti savo gyvenamąją vietą. Išmanios eismo valdymo sistemos (AEKS) stebėtų ir fiksuotų srautus realiu laiku ir vairuotojams, kurie buvo įpratę naudotis senamiesčiu kaip tranzitiniu pravažiavimu, parinktų palankiausias eismo alternatyvas.
Ribojant automobilių eismą, senamiestį reikia padaryti kuo patogesnį pėstiesiems ir dviratininkams – padaryti viską, kad vilniečiams į senamiestį būtų kuo patogiau atvažiuoti dviračiu, viešuoju transportu ar ateiti pėsčiomis, o automobilį palikti namie ar toliau nuo centro.
Dainius Kreivys

Kita senamiesčio problema – parkuojami automobiliai. Šią problemą turėtume spręsti trimis etapais: inventorizuoti visas Vilniaus senamiestyje esančias stovėjimo vietas, mažinti esamų stovėjimo vietų skaičių senamiestyje, o naujas parkingo vietas kurti tik pagal griežtas teritorijų planavimo sąlygas. Ten, kur leidžia senamiesčio reljefas, įrengti požemines automobilių stovėjimo aikšteles. Taip po truputį pradėtume esminius, realius pokyčius. O juos įgyvendintume ne chaotiškai, o labai kryptingai. Galbūt pirmą kartą sostinės istorijoje.

Tačiau tai dar ne viskas. Tikiu, kad apriboti eismą Vilniaus senamiestyje neužtenka. Manau, kad senamiestis pamažu turi tapti nulinės emisijos zona. Kitaip tariant, senamiesčio teritorijoje nebeliktų nei gramo CO2 iš automobilių išmetimo sistemos. Nuo 2025 metų vieninteliai į senamiestį galintys įvažiuoti automobiliai būtų tik elektromobiliai.

Žinoma, tai vyktų palaipsniui. Tikiu ne kardinaliais, o logiškais etapais vykdomais pokyčiais. Pradžioje dyzeliniais degalais varomiems (ar taršesniems pagal emisijų kiekius nei nustatytas EURO IV standartas), verslo logistikos automobiliams, norintiems patekti į Senamiestį, būtų taikomas dienos mokestis.

Be to, ribojant automobilių eismą, senamiestį reikia padaryti kuo patogesnį pėstiesiems ir dviratininkams – padaryti viską, kad vilniečiams į senamiestį būtų kuo patogiau atvažiuoti dviračiu, viešuoju transportu ar ateiti pėsčiomis, o automobilį palikti namie ar toliau nuo centro.

Mano svajonė – iš tikrųjų laisvas sostinės senamiestis. Laisvas nuo taršos, triukšmo ir vibracijų. Šis nepopuliarus, bet svarbus sprendimas buvo per ilgai slėptas ankstesnių valdžių stalčiuose. Manau, kad tai – dar vienas puikus klausimas pirmajam istorijoje Vilniaus referendumui, kuriame visi vilniečiai nuspręstų, ar nori senamiesčio, skirto pėstiesiems ir dviratininkams.