Bandoma įteigti, kad galiojančio Antiastravinio įstatymo įgyvendinti neįmanoma, nes to reikalauja latviai. Dėl to įstatymas nebūtų vykdomas iki mistinės elektros tinklų sinchronizacijos su kontinentine Europa.

Norima patvirtinti elektros prekybos metodiką, kuri iš Astravo AE į Lietuvą užtikrintų tokį elektros srautą, kad jis sudarytų du trečdalius šalyje suvartojamos elektros, o mūsų gamintojams tiesiog neliktų vietos.

Tada kalbomis apie tinklų sinchronizavimą su Europa 2025 metais galima tikėti ne daugiau nei dar prieš metus visų dabartinių aukščiausių valstybės pareigūnų priesaikomis, kad elektra iš Baltarusijos nebus perkama ir įstatymo reikalavimų bus laikomasi. Juk sinchronizavimas neįmanomas be vietinės elektros gamybos, o šią nuosavą elektros gamybą kaip tik ir rengiamasi galutinai numarinti.

Kodėl manoma, kad po penkerių metų Rusijos interesus atstovaujantys „latviai“ staiga atsisakys elektros pirkimo iš Rusijos (Baltarusijos)? Net jei jie ir yra kur nors dėl to sutikę, tai visiškai nieko nereiškia, nes jie taip pat savo parašu, dar 2018 metais, yra patvirtinę šiuo metu galiojančią ir Antiastravinį įstatymą visiškai atitinkančią elektros prekybos metodiką, kurios dabar atsisako. Ir netgi mūsų valdžią kažkokiu mistiniu būdu privertė tą patį daryti.

Taigi, ragindama patvirtinti naują metodiką, mūsų valdžia pamina galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus. O taip pat Lietuvos derybininkai atsisako dalies suvereniteto, leisdami Latvijai naudotis mūsų elektros energetikos infrastruktūra. Be jokio užmokesčio, be jokių tai įteisinančių sutarčių.

Nuolat yra gąsdinama esą mūsų šalį užplūs milžiniški nekontroliuojami elektros srautai iš Baltarusijos, nes Latvija, Estija ir Rusija jau yra vienašališkai suderinusios prekybos elektra metodiką be mūsų. Atkreiptinas dėmesys, kad ši, taip vadinama dvišalė, metodika dar grubiau pažeidžia Lietuvos suverenitetą, nes joje yra įtvirtintas naudojimasis svetimos šalies, šiuo atveju Lietuvos valstybės, energetine infrastruktūra (Lietuvos-Baltarusijos elektros jungtimis).

Visiškai nesuprantama, kodėl staiga kitų šalių interesai tapo svarbesni už mūsų pačių. Kodėl užmerkiamos akys prieš grubius mūsų valstybės suverenumo pažeidimus? Kur dingo mūsų valstybininkai? Jeigu taip būtume elgęsi 1990-aisiais, ne tik nepriklausomybę būtume matę kaip savo ausis, bet neturėtume ir ekonominio savarankiškumo. Vėl grįžtame prie 1939-40-ųjų kinkų drebinimo, nors dabar ginklu niekas lyg ir negrasina.

Jei latviai nori prekiauti elektra su Rusija – teprekiauja. Bet naudodamiesi savo elektros infrastruktūra, o ne mūsų. Ir kad dėl to mūsų elektros rinkos neužplūstų elektra iš Astravo.

Jei esą to negali daryti dėl to, kad neturi reikiamų techninių priemonių, tai juk turėjo ketverius metus nuo Antiastravinio įstatymo įsigaliojimo konverteriui ant sienos su Rusija įsirengti.

Sakoma, kad mes turime sutikti su Latvijos reikalavimu leisti naudotis mūsų infrastruktūra, nes tai įtvirtinta BRELL instrukcijose. Tačiau BRELL instrukcijos ar protokolai nėra aukščiau mūsų įstatymų. BRELL instrukcijos nėra įtrauktos į Lietuvos teisinę sistemą, taigi neturi jokios teisinės galios.

Tuo labiau, pačioje BRELL sutartyje yra aiškiai nurodoma, kad sutartyje dalyvaujančių šalių įstatymai yra nenugalima jėga sutarties atžvilgiu. Ergo, negalioja jokie BRELL protokolai, kurie prieštarauja Lietuvos įstatymams. Jei tokių ir yra, po Antiastravinio įstatymo įsigaliojimo jie turėjo būti pakeisti.

Tai, kaip antiastravinėje plotmėje šiuo metu veikia Lietuvos valdžia, galima vertinti kaip Lietuvos interesų, įstatymų, teisės ir valstybingumo principų nepaisymą. Tai išties turi susilaukti tiek politinio, tiek ir teisinio įvertinimo.