Prieš kelis mėnesius energetikos temos vėl grįžo į tarptautinės darbotvarkės centrą. Kaip žinia, šį rudenį energijos kainos staigiai šovė į viršų. Tą sąlygojo keletas priežasčių. Visų pirma, dėl popandeminio ekonomikos atsigavimo išaugusi energijos išteklių paklausa Rytų ir Pietryčių Azijoje. Antra, Rusija šį rudenį sumažino į Europą eksportuojamų dujų kiekį 25 proc. su labai aiškia žinute – greitinti dujotiekio „Nord Stream 2“ sertifikavimo procedūrą. Todėl „Gazprom“ valdomos Europos dujų saugyklos yra neįprastai neužpildytos.
Be kita ko, rekordiškai aukštas dujų kainas palaiko ir išaugusios apyvartinių taršos leidimų bei anglies kainos, o šie procesai dar labiau skatina dujų vartojimą ir jų aukštą kainą Europoje.
Ši krizė kartu yra puiki proga rimčiau pasižiūrėti į Europos energetinę architektūrą ir kiek šis energetinis nepraktiškumas gali mums kainuoti ateityje.
Vokietija
Pradėkime nuo Vokietijos. Vokietija kitais metais uždarys paskutines tris šiandien vis dar veikiančias atomines elektrines. Iš pirmo žvilgsnio branduolinės energijos atsisakymas nesąlygos radikalaus elektros energijos gamybos sumažėjimo, nes 2020 m. branduolinė energija sudarė 11 proc. visos Vokietijoje gaminamos elektros.
Tačiau stipriausia Europos ekonomika iki 2038 m. visiškai atsisakys anglies – tiek įprastinės anglies, tiek lignito. Iš anglies Vokietija 2020 m. generavo 24 proc. šalyje suvartojamos elektros. Įgyvendinamos žaliąją energetikos transformaciją, anglies atsisakymo keliu sparčiai juda visos kitos Europos valstybės.
Šį pasiūlos trūkumą Vokietija rengiasi kompensuoti naudodama dvejus šaltinius – atsinaujinančią energetiką bei gamtines dujas. Jau šiandien atsinaujinanti energija sudaro 45 proc. elektros gamybos Vokietijoje. Atsinaujinanti energija yra tas kelias, kuriuo eina Vokietija ir kuriuo žygiuoja visa Europa. Tačiau atsinaujinanti energija turi vieną milžinišką trūkumą – ji nėra stabili. Ji yra priklausoma nuo oro sąlygų.
Artimiausio laikotarpio Vokietijos energetikos architektūra lems radikaliai augančią gamtinių dujų paklausą, nes tik gamtinės dujos leis integruoti didžiulį kiekį atsinaujinančių išteklių į rinką.
60 proc. dabar Vokietijoje suvartojamų dujų atkeliauja iš Rusijos. Nemažą dalį dujų Vokietija iki šiol importuodavo iš didžiausio Europoje Grioningeno dujų telkinio, esančio Olandijoje, tačiau šį importą numatoma nutraukti 2022 m. pabaigoje. Pradėjus veikti „Nord Stream 2“, dujų kiekiai iš Rusijos į Vokietijos bus žymiai didesni bei proporcingai augs, didėjant dujų paklausai Vokietijoje.
Per Vokietijos SGD terminalus tiekiamas dujų kiekis yra nepakankamas konkuruoti su Gazprom. Tuo pačiu šiandieninė SGD rinka tampa vis labiau priklausoma nuo nežmoniškai augančios energijos išteklių paklausos Kinijoje. Atšalus orams Kinijos rytinėje pakrantėje, tai iš karto pajaučia viso pasaulio SGD rinka, nes būtent šis regionas susiurbia didžiąją dalį pasaulio SGD išteklių. Energijos paklausos augimą Kinijoje yra atskiro aptarimo verta tema, bet pasakysiu viena – įsivaizduokit, kad prie Kinijos energetinio tinklo kasmet yra prijungiama Belgija ir Nyderlandai. Būtent tokio dydžio energijos paklausos šuolius kasmet matome Kinijoje.
Grįžkim prie Vokietijos.
Berlyne egzistuoja vienas neoficialiai išsakomas argumentas, kodėl vykdant „Nord Stream 2“ projektą yra pasikliaujama Rusija. Šio argumento esmė tokia – po „Nord Stream 2“ paleidimo ne Vokietija bus priklausoma nuo Rusijos, o Rusija bus priklausoma nuo Vokietijos, nes neva Rusija ekonomiškai bus visuomet suinteresuota tiekti didelius dujų kiekius į Vakarų Europą. Tačiau šiame argumente yra praleidžiamas vienas labai svarbus aspektas. Rusija jau keliolika metų diversifikuoja savo dujų eksporto kryptis. Pavyzdžiui, Rusija turi didelius Sachalino ir Arkties SGD terminalus; Rusija turi stambų Sibiro jėga dujotiekį su Kinija, kurio pajėgumas nežymiai skiriasi nuo „Nord Stream 2“ – Sibiro dujotiekis per metus gali gabenti 38, o „Nord Stream 2“ – 53 milijardus kubinių metrų dujų. Todėl šis argumentas yra klaidingas.
Dar viena problema yra ta, kad trys didžiausios dujų saugyklos Europoje (Austrijoje, Vokietijoje ir Olandijoje) – Haidacho (Haidach), Rėdeno (Rehden) ir Bergemėerio (Bergemeer) – yra valdomos Gazprom. Tai labai reikšminga Europos dujų saugyklų dalis. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę šios dujų saugyklos buvo užpildytos 3, 9 ir 28 proc. O pernai tuo pačiu metu šios saugyklos atitinkamai buvo užpildytos 82, 78 ir 86 proc.
Taigi artimiausiu metu Vokietijoje dujų paklausa reikšmingai augs, o pradėjus veikti „Nord Stream 2“ kartu augs ir priklausomybė nuo Rusijos. Tad Vokietijos ekonomika, šiluma ir šviesa šios šalies namuose priklausys nuo geros Rusijos valios.
Tokia liūdna realybė. Reiktų kelti klausimą, ar tokiu būdu Vokietija netaps pažeidžiama ir ar Rusija neįgaus instrumentų daryti įtaką Vokietijos politikai. Šio sakinio gale norėčiau padėti klaustuką.
Jeigu lygintume būsimą Vokietijos energetinę architektūrą (energy mix) su Lenkijos, tai pastebėtume, kad Lenkija ją kuria kitokiais principais. Varšuva sako, kad jų energetikos sistemos paveikslą po anglies atsisakymo sudarys trys esminiai komponentai: 30 proc. dujos, 30 proc. branduolinė energija ir 40 proc. atsinaujinantys ištekliai. Tad būtent branduolinė energija suteiks stabilų pamatą Lenkijos energetikai.
Ukraina
Ukrainoje šiandien matome, kaip Rusijos susikurti energetiniai instrumentai gali būti naudojami realybėje.
Ukraina patiria ne tik tiesioginius Rusijos karinius grasinimus, bet ir energetinį šantažą. Praktiškai visus šiuos metus Gazprom dujų tranzitas per Ukrainą buvo gerokai mažesnis nei įprastai. Nuo antrosios rugsėjo pusės tranzitas dar sumažėjo ir buvo mažesnis nei bet kada per pastaruosius kelis metus.
Pradėjus veikti „Nord Stream 2“ Rusija, labai tikėtina, palaikys tik minimalų techninį srautą per Ukrainą einančius dujotiekius. Tai nulems tolimesnę didelės dalies Europos priklausomybę nuo rusiškų dujų, atitekančių dviem „Nord Stream“ dujotiekiais, o kartu tai bus didžiulis smūgis Ukrainos ekonomikai. Noriu priminti, kad Ukraina gaudavo didžiules pajamas už tranzitą. Pažymėtina, kad „Gazprom“ neplanuoja jokių papildomų dujų kiekių šiam gruodžiui tiek Ukrainos, tiek Jamalo-Europos dujotiekiuose.
Tiesa, Ukraina neliks energetiniam bade, nes ji per metus išgauna apie 20 milijardų kubinių metrų dujų, kai jos vartojimas siekia apie 30 milijardų kubinių metrų. Ukraina vis dar turi stiprią elektros energetikos sistemą, paremtą atomine energetika. Tuo tarpu SGD terminalų Ukraina statytis negali, nes Turkija (greičiausiai, ne be Rusijos spaudimo) per Bosforo sąsiaurį nepraleidžia jokių SGD gabenančių laivų.
Taip pat šią vasarą Rusija užblokavo visus anglies pardavimus Ukrainai, kartu sustabdė Kazachstano anglies tiekimą Ukrainai. Ukraina žiemą pasitinka su didžiuliu anglies atsargų deficitu. O tai atsiliepė elektros gamybai bei atvėrė kelius baltarusiškos elektros importui. Taigi energetiniai ištekliai, Ukrainos atveju, yra naudojamos kaip politinis instrumentas Rusijai siekiant geopolitinių tikslų.
Rusijos veiksmai Moldovoje
Dar vienas Rusijos energetinio šantažo pavyzdys yra Moldova. Prieš gerus pusę metų Moldovoje prisiekus naujai proeuropietiškai vyriausybei, šalis iškart susidūrė su Rusijos spaudimu.
Moldova yra viena iš mažiausiai energetiškai savarankiškų šalių. Spalio pabaigoje šalis neatlaikė Rusijos spaudimo. Rusijai grasinant visiškai sustabdyti dujų tiekimą, Moldova buvo priversta pasirašyti naują ilgalaikę penkių metų dujų importo iš Rusijos sutartį.
Kartu Rusija privertė Moldovą pasirašyti bendradarbiavimo protokolą. Juo sutarties galiojimo laikotarpiu yra nukeliamas Moldovos dujų rinkos liberalizavimas, tai yra trečiojo europinio paketo įgyvendinimas, kuriuo tiekimas atskiriamas nuo gamybos. Tokiu būdu „Moldovagaz“ ir ją valdanti „Gazprom“ išsaugojo monopolines teises Moldovos dujų rinkoje.
Nors prieš kurį laiką Moldovą ir Rumuniją sujungė naujas dujotiekis, tačiau Rumunijai tampant vis labiau priklausomai nuo dujų importo iš „Gazprom“, jis vis dar išlieka nenaudojamas ir neprisideda prie Moldovos dujų importo diversifikacijos.
Galiausiai, sudėtingą Moldovos situaciją energetikoje vainikuoja didžiulė priklausomybė elektros sektoriuje. Maždaug 90 proc. visos šalyje sunaudojamos elektros energijos yra tiekiama iš Padniestrės regione esančios termofikacinės elektrinės, valdomos Rusijos „InterRAO“ bei deginančios „Gazprom“ dujas.
Taigi energetiniai aspektai gerokai pristabdo bet kokius Moldovos europinės integracijos siekius.
Lietuva
Tom Clancy romane „Commander in Chief“ karas Europoje prasideda nuo slaptos Rusijos kariuomenės operacijos, kurios metu yra susprogdinamas Klaipėdos SGD terminalas.
Klaipėdos SGD terminalas yra mūsų sėkmės istorija, kuri mums leidžia šiandien dujų tiekime jaustis visiškai užtikrintai. Šiais metais atlikome reikiamas teisines procedūras, kad įsigytume „Independence“ terminalą. Taip užsitikriname nenutrūkstamą dujų tiekimo alternatyvą ir konkurencingumą regioninėje dujų rinkoje.
Kartu atidarėme dujotiekį GIPL, kuris sujungia Lietuvos ir Lenkijos dujų vamzdynus. GIPL atvers ekonomines galimybes mūsų terminalui ir padidins dujų tiekimo saugumą iš Lenkijos.
Elektros energijos srityje kelias į nepriklausomybę dar toli gražu nėra baigtas.
Astravo AE yra vienas iš ryškiausių geopolitinio spaudimo pavyzdžių. Rusija ir Baltarusija buvo numačiusi, kad šalia Lietuvos sienos pastatyta atominė elektrinė bus finansuojama Lietuvos vartotojų pinigais. Tai pavyko užkardyti.
Nuo šių metų rugsėjo 15 d., kuomet įsigaliojo Lietuvos prekybos su trečiosiomis šalimis metodika, elektros srautas iš Baltarusijos į Lietuvos rinką sumažėjo aštuonis su puse karto, lyginant su metų pradžia.
Lietuva taip pat pritaikė esamą „LitPol Link“ jungtį sinchroniniam darbui su Lenkijos sistema. Ši 11 futbolo aikščių teritorijos plotą užimanti jungtis yra Lietuvos elektros sistemos saugumo garantas.
Gruodžio 4 d. Lietuvos energetikos sistemos pirmą kartą dirbo sinchroniniu režimu su Lenkijos elektros energijos sistema – tądien sėkmingai įvyko Lietuvos sistemos avarinio prisijungimo prie Lenkijos sistemos bandymas. Nuo šiol esame užtikrinti, kad trečiosioms šalims nusprendus sutrikdyti mūsų elektros sistemos sklandų darbą, mes turime visas technines galimybes ir politinį sutarimą prisijungti prie Lenkijos sistemos. Šį bandymą savo reikšme galima palyginti su NATO vykdomomis Suvalkų koridoriaus gynybos pratybomis. Tai įvykis, suteikiantis mums visišką suverenumą priimti Lietuvos nacionaliniam interesui reikalingus sprendimus.
Dar vienas iššūkis, kurį šiandien sprendžia Lietuva – tai konkurencingos gamybos trūkumas. 2025 m. Lietuva privalės pasigaminti 50 proc. jos suvartojamos elektros energijos, o 2030 m. šis skaičius sieks 70 proc. Šiam tikslui pasiekti Lietuvoje bus įrengta 7 GW atsinaujinančios energijos gamybos pajėgumų. Tačiau šie planai taip pat susiduria su trikdžiais. Kaip ir branduolinės jėgainės, skalūninių dujų, CO2 laidojimo klausimais, pradeda formuotis „liaudies“ opozicija tariamam kraštovaizdžio ir aplinkos niokojimui. Pasaulis be iškastinio kuro yra grėsmė Rusijos nacionaliniam saugumui. Todėl galima tikėtis aštrėjančios įvairių interesų grupių reakcijos Lietuvai siekiant įgyvendinti ambicingus atsinaujinančios energetikos planus.
Pabaigai
Energetiką turėtume suvokti kaip sudedamąją valstybės nacionalinio saugumo dedamąją. Mūsų Vyriausybė laikosi požiūrio, kuriame energetika yra neatsiejama nuo valstybės saugumo. Todėl stengiamės veikti nuosekliai ir strategiškai.
Lygiagrečiai, mano požiūriu, turime skirti daugiau intelektualinių pajėgumų didžiųjų energetikos klausimų analitikai ir suvokimui. Kartu dirbti visais diplomatiniais kanalais ir su Vakarų partneriais derinti energetinį saugumą užtikrinančius veiksmus. Nes, kaip rodo, pastarųjų dienų elektros kainų šuoliai, siekiant užtikrinti efektyvų rinkos veikimą, turime didelį dėmesį skirti energetinio saugumo klausimams. Ypač turiu omenyje rezervinės galios užtikrinimą, kai nepučia vėjas.
Tekstas parengtas pagal pranešimą, skaitytą Rytų Europos studijų centro organizuotoje Lietuvos užsienio politikos konferencijoje, skirtai Stasiui Lozoraičiui atminti.