Priminsiu, kad saugumo ir gynybos reikalai paprastai buvo valstybių narių išimtinė kompetencija, susijusi su jautriais suverenumo klausimais, ir Europos Komisija vengė į ją kištis. Pastaraisiais metais saugumo situacija Europoje smarkiai pasikeitė. Prie to, žinoma, prisidėjo ir Krymo aneksija, karo veiksmai Ukrainoje. Praėjusių metų pabaigoje Komisija pristatė Europos gynybos veiksmų planą, o šiemet kelią skinasi konkretūs veiksmai.
Pagrindinės iniciatyvos, apie kurias buvo paskelbta birželio 7 dieną, yra Komunikatas dėl Europos Gynybos Fondo Steigimo bei dokumentas su pasvarstymais apie Europos gynybos ateitį (Reflection Paper on the Future of European Defence). Pastarasis tiesiog apibrėžia keletą scenarijų, kaip vystysis bendradarbiavimas ar integracija gynybos srityje. Mažesnės ar didesnės ambicijos atveju numatoma, jog bendradarbiavimas stiprės, ypatingai pajėgumų planavimo, sienų apsaugos ar žvalgybos srityse, o ambicingesniame scenarijuje netgi numatomi ES valdomi pajėgumai (palydovinės sistemos ar nuotoliniu būdu pilotuojami dronai), taip pat ir didesnė ginkluotųjų pajėgų integracija bei bendri ginkluotės sistemų įsigijimai.
Tuo tarpu Europos Gynybos fondo paskirtis yra sustiprinti Europos gynybos tyrimų bei pramonės sektorių ir užtikrinti didesnę Europos autonomiją saugumo srityje. Fondą sudaro du vadinamieji langai – Tyrimų langas ir Pajėgumų langas.
Tyrimų lange jau šiuo metu yra paleista Parengiamoji Gynybos Tyrimų Programa (Preparatory Action for Defence Research), kuriai per tris metus bus skirta apie 90 milijonų eurų gynybos srities tyrimams finansuoti. Suma yra ganėtinai nedidelė, bet pats mechanizmas turėtų padėti pagrindus gerokai didesnei Europos Gynybos Tyrimų Programai, kuriai nuo 2021 metų planuojama skirti 3,5 milijardo eurų. Tai leistų ES tapti vienu didžiausių investuotojų į gynybos tyrimus Europoje. Iš esmės, Komisijos sprendimas remti gynybos tyrimus yra susijęs su lėšų gynybos tyrimams nuosmukiu Europoje. Kaip žinia, gynybos sektorius yra labai technologiškai intensyvus ir siekiant turėti pranašiausias technologijas tokios investicijos yra būtinos, ypatingai šiuo metu, kai investicijas gynybos tyrimams didina Kinija ar Rusija. Pagal lėšas, skiriamas gynybos tyrimams, Europa atsilieka nuo JAV penkis kartus.
Pajėgumų lange pristatyta naujoji Gynybos Pramonės Vystymo Programos (Defence Industrial Development Programme) koncepcija. Ši programa turėtų tiesiogiai prisidėti prie gynybos pajėgumų vystymo. Europos Komisija žada kofinansuoti ir ginkluotės prototipų kūrimą, skirdama tam apie 500 milijonų eurų per dvejus metus (2019–2020 metais). ES kofinansavimo lygis prototipams turėtų siekti 20 procentų (išskirtiniais atvejais ir iki 30 procentų). Likusius pinigus turės įnešti projekte dalyvaujančios valstybės. Taigi teoriškai, bendra Gynybos Pramonės Vystymo Programos suma gali pakilti iki 2,5 milijardo eurų per dvejus metus. Kvietimuose teikti projektus turės dalyvauti bent trys įmonės iš dviejų šalių. Ypatingas vaidmuo numatomas ir smulkioms ir vidutinėms įmonėms. Reglamentą dėl šios programos steigimo Komisija ruošiasi priimti iki 2018 metų pradžios. Skuba gan didelė ir klausimų dar lieka nemažai. Kaip jau minėjau, Europos Komisija neturi teisinio pagrindo inicijuoti ir įgyvendinti projektus gynybos srityje, nes ši yra palikta tarpvyriausybinei kompetencijai. Visgi, 173 ES sutarties straipsnis leidžia Komisijai remti pramonės konkurencingumą. Taigi, dėl teisinių apribojimų finansavimas bus teikiamas pramonei, o ne valstybėms, kurios inicijuoja projektus. Pastarosios turėtų prisidėti ne tik finansavimu, bet ir įsipareigoti tęsti įsigijimo fazę po prototipo sukūrimo, kitaip tariant, prižadėti pirkti ginkluotės sistemas po prototipo sukūrimo. Paprastai pagrindinis gynybos projektų tikslas yra sustiprinti gynybinius pajėgumus, bet ne remti gynybos pramonę, tačiau nesant teisinės galimybės, galimi ir išradingi sprendimai.
Nepaisant gan ankstyvos programos stadijos, jau yra planuojama ir jos plėtra naujajam ES finansiniam periodui (2021–2027 metais). Gynybos Pramonės Vystymo Programai galvojama skirti po 1 milijardą eurų kasmet nuo 2021 metų. Kartu su valstybių narių, dalyvaujančių projektuose, indėliu bendra suma gali siekti 5 milijardus eurų kasmet. Žinoma, visa kas yra susiję su finansiniais aspektais, gali pakoreguoti ir Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Sąjungos ir su tuo susiję biudžeto įnašų pokyčiai, bet panašu, kad saugumo ir gynybos reikalai išlieka prioritetu šios sudėties Komisijai.
Svarbu pažvelgti ir kokias pasekmes šios iniciatyvos gali turėti Lietuvai. Pirmiausia, žinoma, galima nuogąstauti dėl stiprėjančios ES gynybinės dimensijos ir galimo dubliavimosi su NATO. Šiuo atveju, kaip ir visuomet, yra kartojama mantra „stipresnė Europa lygu stipresnis NATO“. Iš tiesų, šiose srityse, kuriose Europos Komisija inicijuoja mechanizmų kūrimą, NATO neturi analogiškų iniciatyvų.
Taigi, bendri projektai turėtų prisidėti prie Europos šalių pajėgumų stiprinimo, sąveikos didinimo. Kitas aspektas yra Europos strateginė autonomija ir siekis, kad ES turėtų pajėgumus, kurie jai leistų vykdyti operacijas bent jau bloko kaimynystėje. Trumpuoju laikotarpiu tai vargiai pakeis esamą situacija, nes Europai labai trūksta įgalinančių pajėgumų (tokių kaip lėktuvų papildymo ore pajėgumų ar stebėjimo iš oro) ir situacija dar pablogės po Jungtinės Karalystės pasitraukimo, bet ilgalaikėje perspektyvoje situacija gali kiek keistis į pozityvią pusę. Europos pramonė tuo pačiu yra labai suinteresuota, kad užsienio įmonės, įskaitant ir pagrindinę sąjungininkę iš už Atlanto, negautų priėjimo prie šių Europos finansuojamų projektų.
Lietuva, žinoma, turėtų būti suinteresuota, kad iniciatyvos prisidėtų ir prie bendrų Europos, bet taip pat ir NATO pajėgumų stiprinimo, kuris ir toliau turėtų išlikti kertiniu saugumo garantu. Reikia pastebėti, kad bendri Europos projektai tuo pačiu gali reikšti ir menkesnį Europos dalyvavimą transatlantiniuose gynybos pajėgumų projektuose. Tuo pačiu gali būti daugiau įsigyjama europietiškos ginkluotės, kas gali daryti įtaką ir tam tikram sąveikos su JAV sistemomis sumažėjimui. Daugelis iniciatyvų yra kūrimo stadijoje, tad būtina prisidėti prie jų kūrimo, stengiantis sustiprinti galimą jų naudą Lietuvai bei sušvelninti ir galimas neigiamas pasekmes, ypatingai transatlantiniams ryšiams.