UKIP lyderis pripažino, kad pažadas atiduoti Nacionalinei sveikatos sistemai 350 milijonų svarų, kurie tariamai atiduodami Europos Sąjungai kas savaitę, buvo klaida. Klaida. Ar sąmoningas melas.
O juk tai buvo centrinė euroskeptikų kampanijos žinutė – „Atiduokime mūsų NSS 350 milijonų svarų, kuriuos kas savaitę pasiima ES”, kuria išpuoštas autobusas vežiojo Borisas Johnsonas ir Michealas Gove'as po visą šalį. 17 milijonų britų nubalsavo LEAVE (liet., „išeiti”), nes daugeliui jų šis pažadas buvo itin svarbus.
Ir štai, apsvaigę nuo „pergalės” jau po valandos sužino, kad tai buvo „viena iš kampanijos klaidų”. Laidos „Labas rytas, Britanija” vedėja pašiurpusi kelis kartus tikslinasi atsakymą ir galiausiai klausia – ką dar Jūs pamelavote Britanijos žmonėms?
Tai štai PPP yra Politiko Populisto Pažadai. Tai nėra šiaip melas, tai manipuliatyvių neatsakingų asmenų, turinčių galią priimti sprendimus ir daryti įtaką visuomenei, vykdomas demokratijos naikinimas.
Kai tautos balso principas redukuojamas iki masių valdžios. Masių, kurios neranda laiko ar noro pasidomėti faktais, pagrįstais argumentais, tyrimų duomenimis ar bent paskaityti vieno kito viešojo intelektualo tekstą, kad susidarytų informuotą nuomonę ir priimtų sąmoningą sprendimą.
Aktuali dar viena P. Psichopatija. Psichopatija tradiciškai apibrėžiama kaip asmenybės sutrikimas, kuriam būdingas nuolatinis antisocialus elgesys, sumažintas empatijos bei gebėjimo gailėtis dėl netinkamo elgesio lygis, bei prastai slopinamas noras rizikingai elgtis.
Jums nieko neprimena? Nieko, kas su plačia šypsena džiūgauja apgavęs 17 milijonų savo tautiečių, kurie dar nesuvokia, kad melas apie nacionalinei sveikatos sistemai pažadėtus didžiulius pinigus yra tik pirma išdavystė, kurią paskanina žemyn čiuožiantis svaras, bei net optimistiškiausiais skaičiavimais bent keliais procentais susitrauksiantis BVP – kas reiškia daug prarastų darbų, daug sunkių kovos už išgyvenimą dienų šimtams tūkstančių tų, kurie nesigilindami nubalsavo už savo gyvenimo pabloginimą.
Na, aišku, keistai primena ir kitus veikėjus. Tad dar vieną P pridėkime. Putiną. Vladimirą Vladimirovičių, kuris sočiai šypsodamasis informuoja, kad žinoma, jis norįs stiprios Europos, kadangi skilusi Europa taptų silpna, o su silpnesniu partneriu kalbėtis net neverta.
Ar Putinas blefuoja, nes nes iš tiesų gyvenimas Rusijoje jau peržengė absurdo memų ribą, ir vis daugiau spaudimo dėl sparčiai blogėjančių gyvenimo sąlygų patirianti valdžia iš tiesų pasistiebusi laukia, kol pavyks Europos suskaldymas, Amerikos trampizavimas ir didysis prizas – ES bei NATO galių silpnėjimas bei Rusijos diktato atkūrimas.
Ką daryti tautai, kuri veržiama vis labiau dusinančiame diktato ir kiečiausios pasaulinės KGB-FSB komunikacijos agentūros glėbyje – jiems sunku. Bet ką kalbėti apie tuos, kurie turi laisvę?
Kai mes girdime, kad Donaldas Trumpas statys sieną, didelę sieną tam, kad apgintų Jungtines Valstijas nuo „didžiausios grėsmės”, kuri yra „meksikiečių invazija”, tai turbūt negalim suprasti kas nutiko su Amerikos žmonėmis, kada kritinį mąstymą, gerai, bet kokį mąstymą pakeitė „smart phone – stupid user” paradigma.
Bet lygiai tas pats nutiko britams. Ir, tiesą sakant, nuolat nutinka mums. „Bezpredielų” ir „zadanijų” valdžia atrodo kaip absurdo teatras, bet šiaip jau mes išrinkome žmones, kurie meluoja, vagia, ir maitina Korupcijos ir Nepotizmo uroborus mūsų pinigais ir mūsų nervais.
Kyla vienas visai negeras klausimas – ką daryti, kai P-epidemijos tampomi už virvučių pagrindiniai Putino oponentai, pagrindinės Rusijos Federacijos atsvaros – Jungtinė Karalystė ir Jungtinės Amerikos Valstijos, stačia galva neria į PPP bedugnę, kai tiek #Brexit, tiek Didelės Sienos bičo atveju taip neįtikėtinai išauga visuomenės dalis, kuri tiesiog pyksta, nes nesupranta, nežino, nenori, neįdomu, ir jų infantilus maištas prieš greitėjantį ir sudėtingėjantį pasaulį gręžia skylę Nojaus laive visu pajėgumu.
Iš tiesų, JK referendumo rezultatai yra labai bloga žinia visiems, tiek mums, nes Europos Sąjungos procesuose prarandame bene stipriausią sąjungininką ginantis nuo Putino, tiek Europos Sąjungai, nes Marie Le Pen ir Geerto Wilderso pareiškimai apie referendumus Prancūzijoje ir Nyderlanduose jau uždavė toną ardyti tai, kas po pasaulinių karų buvo sukurta tam, kad Europa taptų vieningesnė, stipresnė, saugesnė. Tiek patiems britams.
Ypač britams. Ir dėl skaudaus finansinio smūgio, ir dėl pusantro milijono savo piliečių, gyvenančių ES šalyse, ir dėl Jungtinės Karalystės eros pabaigos.
Kažin ką mąsto aršiausiai už išstojimą balsavę britų senjorai (jaunimo dauguma norėjo likti) – tie, kuriems jau pakišo špygą po nosimi sveikatos apsauga juos pavilioję populistai, tie, kurie nebegalės gauti savo britiškų pensijų išsikraustę gyventi į šiltesnes Europos vieteles, tie, kuriems skaudžiai atsilieps biudžeto mažinimai dėl besitraukiančio BVP.
Bet nebūsiu pasaulio pabaigos pranašė. Taip, blogai, kad Jungtinė Karalystė, stipriai palaikanti Lietuvą, išeina iš ES ir galbūt subyra. Tampa ta, su kuria „neverta kalbėti”. Taip, blogai, kad PPP virusas išplito staigiai ir galingai, nuo Trumpo sienos iki Farage iki Putino iki mūsų vietinių „vor v zakone” interpretacijų.
Bet galbūt spjūvis britų rinkėjams į veidą bus ciniška pamoka. Procesą dar galima sustabdyti. Galima prisiminti, kaip veikia funkcija „mąstyti”, kurios, tiesa, nėra smartfone, nes jos ten nereikia – ji mūsų galvose, kažkur virš antakių ir žemiau plaukų.
Mes galim tikėtis, kad amerikiečiams #Brexit padės surasti šią funkciją greitai greitai, ir neturėsime Trumpo-Putino pasaulinės federacijos.
Mes galim tikėtis, kad ne tik ES institucijos bei JK vyriausybė suvoks nepadariusios namų darbų – negaišusios laiko aiškiai ir konkrečiai paaiškinti britams (ir visiems kitiems), ką reiškia vienoks ar kitoks ES sprendimas, kam reikalingos ir ką konkrečiai duoda ES direktyvų laikymasis, kodėl EŽTT, taip dažnai daužytas populistų dėl „primetamų bausmių", iš tiesų buvo vienintelis būdas gintis, kai Tave nuskriaudžia Tavo valstybė.
O kalbant apie mūsų valstybę, tai šitame kontekste labai sveika suprasti kaip stipriai nemąstymo paradigmoje įklimpę mes patys.
Kokiu absurdišku zadanijų politikos tęsiniu tapo socialinio modelio priėmimas, kai realiai neturime jokios trišalės tarybos – nes vos kelis procentus dirbančiųjų atstovaujančios profsąjungos yra per silpnos ir nereprezentatyvios, nemodernios ir stokojančios svorio, tad viską tiesiogiai bei per lobistus (nesakysiu, per kyšius – nes nieko už rankos nepagavau) lemia stambus kapitalas, po sparneliu tam kartui pasikišęs smulkų bei vidutinį verslą, kurie apskritai vis dar yra nematoma ašaka valstybės aky, nors gali ir turi tapti verslios, savarankiškos, nebiednos visuomenės pagrindu.
Gal #Brexit padės mums susivokti, kokią socialinę-politinę nesąmonę iškrėtė mūsų Vyriausybė ir Seimas, priėmę kiekvienam (TAIP, KIEKVIENAM) Lietuvos piliečiui tiesioginį poveikį turėsiantį naują Darbo kodeksą, nepasižiūrėję į kalendorių (ups, pas mus vis dar nėra moderni ir socialiai atsakinga visuomenė, ir todėl darbdavio ir darbuotojo santykiai dar kokį n metų nutolę nuo lygiaverčių susitarimų sudarymo), nepasikalbėję su ekspertais, kurie išmano socialinius procesus, ne tik iš darbdavio pozicijos įvertina finansinius „lankstumus”.
Bet ir čia yra ups – investicijoms šiaip jau trukdo ne tai, kad galiojo industrinės revoliucijos didžiausias pasiekimas – fiksuotos darbo valandos, kurios baudžiauninkus pavertė žmonėmis, galinčiais turėti savo asmeninį gyvenimą.
Trukdė ne tai, kad išmesti darbuotoją buvo truputį sunku, ir nėščią moterį gynė įstatymas.
Trukdė ir trukdo niekaip neišaugami sovietinės dvivdeidystės marškinėliai, kai užsieniečiui verslininkui lietuvis vadybininkas parodo, kaip apeiti DK (dabar jau nieko nereiks apeidinėti), kai niekaip nesuvokiama psichologinės gerovės svarba, nes pikti, nusivylę, emigruojantys, besižudantys, fobijų ir nerimo pilni žmonės tiesiog fiziškai negali tapti drąsiais ir savimi pasitikinčiais derybininkais.
Darbas nėra prekė, ne veltui tai nedviprasmiškai konstatavo Tarptautinė darbo organizacija. Ir žmogus – ne prekė. Nesakau, kad stalčiuje turiu idealų DK, bet šiaip jau jei vadiname visuomenės gyvenimą pakeisiančius teisės aktus „socialiniu modeliu”, tai gal verta būtų pagalvoti kur tas socialinis aspektas.
Ir mums pagalvoti – ar verta tik pykti ir griauti, o gal verta prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, savo valstybę, savo sąmoningus, informuotus ir pagrįstus sprendimus.
Atvirai – netikiu, kad ši valdžia susiprotės, bet būkit žmonės, susitelkit ir pasirinkit atsakingus žmones rudenį. Nes #PPP keliu nuėjome jau labai toli – ir dabar mes turėsime pasirūpinti šimtais tūkstančių tautiečių, kurie pakibo ore, nes būtent nekvalifikuotą darbą dirbantys paprasti imigrantai iš Rytų Europos bus pirmi, kurių JK nebereikės.
Tad sugebėkim nesusimauti ir priimti savo žmones atgal – į Lietuvą, kuri gali išmokti mąstyti.