Lietuvoje dabar galima pasiklausyti telefoninių pokalbių ar atlikti kitus veiksmus, kurie riboja mūsų privatumą, remiantis šiais įstatymais: Kriminalinės žvalgybos, Žvalgybos įstatymu ir Baudžiamojo proceso kodeksu.

Statistika rodo, jog metams bėgant pasiklausymų mastas nelabai didėja. Mums negresia tapti visuotinio pasiklausymo valstybe. Kalbant apie nepagrįstus pasiklausymus, skaudžių piktnaudžiavimo atvejų paskutiniu metu nenustatyta, nebent aukštesnės instancijos teismai pripažįsta, kad vienu ar kitu atveju žemesnės instancijos teismai be reikalo sankcionavo pasiklausymą.

Žiūrint į kriminalinės žvalgybos tyrimus, kurių metu galima daryti šiuos veiksmus, 2013 metais tik 12 procentų kriminalinės žvalgybos tyrimų buvo nutraukta nepasitvirtinus informacijai.

Kyla klausimas: kam apskritai reikia tokių priemonių? Pasakysiu: būtų blogai, jei tokių galimybių neturėtume. Greitai visi pasijustume nesaugūs. Turiu galvoje organizuotų nusikalstamų grupuočių veiklą, latentinius nusikaltimus, korupciją. Deja, kitomis priemonėmis, kurios neribotų žmogaus teisių, tokių nusikaltimų išaiškinti negalima.

Teisėja Lidija Valentukonytė išdavė leidimą klausytis 17 BNS žurnalistų pokalbių. Skaičius įspūdingas. Žurnalistai teisingai padarė, kad apskundė šį teisėjos sankcionavimą pagal Baudžiamojo proceso kodeksą aukštesnės instancijos teismui, kuris išnagrinės, ar tikrai visos grandys savo veiksmus atliko taip, kaip priklauso.

Pasiklausymų ir kitų veiksmų, ribojančių žmonių teises, sankcionavimas kiekvieno asmens atžvilgiu turi būti labai individualus ir motyvuotas. Tai kraštutinė priemonė, kai kitais būdais užsibrėžtų tikslų negalima pasiekti. Akivaizdu, kad Prokuratūros, Specialiųjų tyrimų tarnybos veiksmai visuomet bus labiau puolamojo pobūdžio. Lemiamą saugiklį turi garantuoti teismas.

Žurnalistai nėra visai „neliečiami“. Išskirtiniais atvejais galima klausytis jų telefoninių pokalbių, imuniteto jie neturi. Tačiau pareigūnai turi atsižvelgti į šią profesiją, kurios priedermė – informuoti visuomenę.

Informacijos laisvė – vienas svarbiausių demokratinės visuomenės bruožų. Žurnalistų šventa pareiga – užtikrinti savo informacijos šaltinio apsaugą, išskyrus įstatymo numatytus atvejus. Galbūt BNS žurnalistų atveju pareigūnai ne viską tinkamai įvertino, todėl palaukime aukštesnės instancijos teismo sprendimo, kuris viską sudėlios į savo vietas.

Su kolegomis Lietuvos Respublikos Seime parengėme ir užregistravome Baudžiamojo proceso kodekso pataisas, kurių esmė – fiksuoti teisėjų, galinčių sankcionuoti tokius veiksmus, skaičių. Šiandien pagal Baudžiamojo proceso kodeksą, kitaip nei pagal Žvalgybos ar Kriminalinės žvalgybos įstatymus, pasiklausymus gali sankcionuoti bet kuris ikiteisminio tyrimo teisėjas.

Kriminalinėje žvalgyboje pasiklausymus sankcionuoja apygardos teismų pirmininkai arba jų įgalioti teisėjai (dažniausiai tai būna baudžiamųjų bylų skyrių teisėjai).

BNS žurnalistų pasiklausymus sankcionavo teisėja, kuriai baudžiamasis persekiojimas nėra kasdieninis darbas. Gal būt į situaciją nebuvo pakankamai įsigilinta?

Siūlome, kad Baudžiamojo proceso kodekso ribose pasiklausymus sankcionuotų apylinkės teismų pirmininkai arba jų įgalioti teisėjai.

Kitas dalykas, visiems – taip pat ir teisėjams – reikėtų nuolat kelti kvalifikaciją, stiprinti žinias. Akivaizdu, reikėtų stiprinti ir parlamentinę kontrolę. Tačiau gali būti neatitikimų Konstitucijos atžvilgiu. Todėl tuos svertus ir tas ribas reikia rimtai analizuoti, o tada – teikti pasiūlymus.

Svarbiausia, kad tiek politikai, tiek pareigūnai turėtų labiau diskutuoti, kalbėtis argumentuotai. Kartais politikams būdingas noras „kapoti galvas“, keisti žmones, bet jei esama sisteminių problemų, gerų rezultatų nebus.