Ką toks pripažinimas reiškia ir kokias pasekmes jis sukelia?
Žiūrint formaliai, elektrinė yra nesaugi dėl to, kad parenkant jai vietą buvo pažeisti keli esminiai Jungtinių Tautų branduolinės saugos konvencijoje bei tarptautiniuose branduolinės saugos reikalavimuose įtvirtinti principai.
Svarbiausi jų – parenkant aikštelę nebuvo atsižvelgta į jėgainės galimo poveikio zonoje gyventojų tankį bei apie aikštelės parinkimo procesą nebuvo informuota kaimyninė valstybė, prie kurios sienos jėgainę nutarta statyti.
Tarptautinės atominės energetikos agentūros reikalavimuose aiškiai nurodoma, kad aikštelių, kurios yra netoli didelių miestų, negalima net svarstyti, nes tuo atveju beveik neįmanoma užtikrinti tinkamos gyventojų apsaugos įvykus avarijai.
Grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui kyla ne tik dėl to, kad jėgainės poveikio teritorijoje atsiduria beveik trečdalis Lietuvos gyventojų, bet ir dėl tos priežasties, kad joje atsiduria valstybės sostinė, kurioje įsikūrusios valstybės institucijos ir turėtų užtikrinti tinkamą gyventojų apsaugą bei bendrąjį vadovavimą esant ypatingai padėčiai.
Kalbant paprastai, tai reiškia, kad kaimyninė valstybė per arti Vilniaus pradėjusi statyti atominę elektrinę sukūrė mums didžiulę grėsmę, kurios galimus padarinius pašalinti net teoriškai yra sunkiai įmanoma.
Pripažinę Astravo atominę elektrinę nesaugia ir keliančia grėsmę nacionaliniam saugumui mes pareiškėme labai aiškią nuostatą, kad toks Baltarusijos ir Rusijos pasirinkimas mums nepriimtinas. Atominė elektrinė šalia Vilniaus negali eksploatuojama ir mūsų valstybė darys viską, kad ši elektrinė ten niekada neveiktų.
Šios nuostatos patvirtinimas įstatymu reiškia, kad tai yra ilgalaikis ir nekintantis politinis valstybės įsipareigojimas ir tuo klausimu negali būti jokių susitarimų ar kompromisų. Tai reiškia, kad branduolinės grėsmės pašalinimui valstybė teiks pirmenybę svarstydama bet kurį santykių su Baltarusija klausimą tiek dvišaliame, tiek daugiašaliame formatuose.
Negali būti net kalbos apie tai, kad Astravo elektrinė galėtų naudotis mūsų energetikos sistema, o joje pagaminta elektra galėtų būtų pardavinėjama Lietuvos rinkoje. Tokie bandymai turėtų būti traktuojami kaip veiksmai, prisidedantys prie grėsmės nacionaliniam saugumui didinimo.
Baltarusijos ir Rusijos sprendimas branduolinei jėgainei vietą parinkti visai šalia Lietuvos branduolinės saugos požiūriu visiškai netinkamoje aikštelėje yra grynai politinis, kaip atsakas Lietuvos pastangoms ištrūkti iš Rusijos energetinio glėbio. Tai A. Lukašenka pripažino prasitaręs, kad Astrave statoma branduolinė jėgainė yra „ašaka Europos Sąjungos ir Baltijos valstybių gerklėje“.
Tad visiškai nieko keisto, kad Baltarusija vengia pateikti kokius nors paaiškinimus dėl aikštelės parinkimo, o Lietuvos pateikiamą objektyvią informaciją apie Baltarusijos daromus Jungtinių tautų konvencijų pažeidimus vadina šmeižtu.
Taip pat atvirai meluojama, esą Tarptautinės atominės energetikos agentūra yra patvirtinusi, kad rinkdamasi Astravo atominės jėgainės statybų vietą ir projektuodama jėgainę, Baltarusija įvertino visus saugos aspektus, nors agentūra apskritai nevertino aikštelės vietos parinkimo klausimų.
Net jeigu jėgainės Astrave būtų pastatyta, tai dar nereiškia, kad jinai ten turi veikti. Dėl Danijos Vyriausybės spaudimo 2005 metais buvo galutinai uždaryta Barsebako branduolinė jėgainė Švedijoje. Austrija dėl visuomenės spaudimo taip ir neatidarė 1992 metais visiškai pastatytos Zvendendorfo elektrinės, visas savo branduolines jėgaines ketina uždaryti Vokietija.
Įsigaliojus šiam Seimo priimtam įstatymui elektros energetikos perdavimo sistemos operatorius „Litgrid“ per tris mėnesius turės parengti planą, kuris užtikrintų technines priemones, kad į Lietuvos energetikos sistemą nepatektų elektros srautai iš kaimyninės Baltarusijos.
Tai nėra taip paprasta. Baltijos valstybės kartu su Baltarusija tebėra vienoje sinchroninėje energetinėje erdvėje, kuri yra Rusijos valdoma. Srautų iš Baltarusijos apkarpymas turės įtakos ir energetikos sistemos stabilumui skirtų BRELL žiedo energetinių srautų judėjimui.
Šios bėdos nebūtų, jei iki to laiko, kai yra numatoma įjungti Astravo jėgainę į elektros tinklą, sinchroniškai susietume mūsų energetikos sistemą su Kontinentinės Europos tinklais. Tačiau tai vargu ar įmanoma, juolab, kad su Estija ir Latvija nepavyksta susitarti dėl sistemų sinchronizavimo su Lenkija naudojantis jau esama viena dvigrande LitPollink jungtimi.
Atsižvelgdami į tai, turėtume padidinti Lietuvos energetikos sistemos gebėjimą savarankiškai užsitikrinti jos saugų ir patikimą darbą. Dėl to vertėtų pasvarstyti, ar į minėtą planą nereikėtų įtraukti sprendimą nedelsiant pradėti 5-ojo Kruonio hidroakumuliacinės jėgainės bloko statybą.
Belieka pasidžiaugti, kad praėjusią vasarą TS-LKD pastangomis surinktų piliečių parašais išreikštą iniciatyvą įstatymiškai apibrėžti Astravo branduolinės elektrinės statusą bei draudimą joje pagamintai elektrai patekti į Lietuvą pavyko įgyvendinti.