Nuo „ilguoju stabilizatoriumi“ praminto Adolfo Šleževičiaus premjeravimo laikų, kai tariama stabilizacija pasibaigė bankų ir premjero kėdės griūtimi, iki Gedimino Kirkilo ekonominio superfiasko 2008-aisiais, viešoje erdvėje nuolat neigiant ekonomikos nuosmukio realybę, socialdemokratų premjerai visada nestokojo olimpinės ramybės. Įdomus sutapimas, kad socialdemokratinės meditacijos laikotarpiai vis sutapdavo su vėliau „nutikdavusiomis“ didesnio ar mažesnio masto suirutėmis šalies ūkyje. Šiandien Algirdas Butkevičius rizikuoja tapti dar vienu, kuris tęsia šią socialdemokratinę tradiciją.
Nežinia į kokius Lietuvos ekonomikos sveikatos būklę rodančius skaičius žvelgia premjeras ir jo ūkio ministras. Ramų miegą abiem jiems garantuojantys skaičiai turėtų būti visai kitokie nei pateikiami Lietuvos banko, „Eurostato“ ar Statistikos departamento suvestinėse.
Nes vargu ar nors vienas su faktais nesipykstantis valstybės vadovas galėtų ir toliau ramiai gyventi prieš savo akis išvydęs tokį vaizdą.
Ar patikėtumėte, kad, matydama užtikrintai kasmet lėtėjantį ekonomikos augimą, atsakingai besielgianti Vyriausybė galėtų džiaugtis savo pasiekimais? Ir vis dėlto...
Citata iš naujausios Vyriausybės veiklos ataskaitos: „Džiugu, kad šalies finansų sistemos stabilizavimas ir ekonomikos skatinimas davė gerų rezultatų. Pagrindiniai šalies ekonominiai rodikliai rodo nuoseklų augimą [...]“
Remiantis naujausiais „Eurostat“ duomenimis, Lietuva pagal ekonomikos augimą (tiksliau tariant, smukimą) pirmajame šių metų ketvirtyje buvo pačiame ES valstybių sąrašo dugne. Galima tik spėti, jog premjero aplinka šią informaciją nuo savo vadovo slepia, mat, anot paties Algirdo Butkevičiaus, „Lietuva išlaiko ekonomikos augimo tempus“.
Ekonomikos garvežiu kažkada vadintam Lietuvos eksportui taip pat atėjo sunkūs, net labai sunkūs laikai. Eksporto apimtys šiuo metu siekia kelerių metų žemumas ir neatrodo, kad reikalai judėtų palankesne kryptimi.
Nors Vyriausybė bando save raminti, kad eksporto apimčių mažėjimą kompensuos suaktyvėjęs vidaus vartojimas, tai tėra trumpalaikė saviapgaulė.
Štai 1 euro vertės Lietuvoje pagamintos ir eksportuojamos produkcijos vienetas papildomai sukuria 75 centus vertės paslaugų sektoriuje. Tokiu būdu – pinigai iš eksporto patenka į vidaus rinką ir skatina tą patį vidaus vartojimą. Mąžtant eksporto apimtims, vidaus vartojimas negali tapti visaverčiu ekonomikos augimo varikliu. Lietuva tam paprasčiausiai per maža.
Net ir pasibaigus sunkmečiui, Vyriausybė toliau didina skolinimosi tempą. Valstybės skola toliau auga, o mūsų abejingąją Vyriausybę mažai tedomina, kad Lietuva jau susilaukė gero nežadančių perspėjimų iš aukščiausių Europos Komisijos pareigūnų nedidinti biudžeto deficito.
Pirmą kartą per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje pradėjo mažėti sukauptų tiesioginių užsienio investicijų (TUI). Lyginant sukauptas TUI su ankstesniųjų metų duomenimis, matosi, kad užsienio investicijų sumažėjo daugiau nei dukart. Netgi įvertinus faktą, kad Vyriausybė išpirko Lietuvos dujų akcijas iš „Gazprom“ ir E.ON, TUI augimas, remiantis ilgamete tendencija, turėjo būti teigiamas. Jeigu manote, kad Vyriausybė ir čia turi alternatyvią nuomonę, neklystate: „Nuosekliai gerėjantis investuotojų požiūris į Lietuvos verslo aplinką – neblogas Vyriausybės darbų įvertinimas”, – rašoma 2014 m. Vyriausybės veiklos ataskaitoje Seimui.
Iš pateiktų duomenų net ir ekonomikos mokslų nekrimtusiam žmogui aiškiai matyti, kad stojant Lietuvos ūkiui Vyriausybė pastangų įveikti šį lėtėjimą nededa. Dar daugiau, užuot ėmusis veiksmų, Vyriausybė vėl neigia tikrovę ir bando įtikinti visuomenę, kad viskas tvarkoje.
Atrodo, bent jau dalis žmonių premjero postringavimais tiki, nes išoriškai jokių ekonominės padėties prastėjimo ženklų kol kas nesimato. Atlyginimai, pensijos nevėluoja, o biudžeto plane numatytos išleisti lėšos laiku pasiekia tuos, kuriems jos skirtos.
Vis dėlto yra akivaizdžių ženklų, kad biudžeto surinkimas stringa. Šiomis dienomis Lietuvoje viešėjęs Europos Komisijos pirmininko pavaduotojas V. Dombrovskis viešai pareiškė, kad Lietuvai šiemet nepavyks pasiekti įsipareigojimo sumažinti biudžeto deficitą ir jis bus 0,7-0,8 proc. didesnis nei planuota, o tam prireiks papildomai pasiskolinti dar apie 300 mln. eurų.
Kažkaip keistai išeina – Vyriausybė neigia bet kokias kalbas apie lėtėjimą ir tuo pat metu, kamšydama besiveriančias biudžeto skyles, įsukinėja skolinimosi spiralę. Vertėtų prisiminti Vyriausybės kadencijos pradžioje duotą pažadą 2016 metais surinkti perteklinį biudžetą. Dabar, kai skolinimosi tempai vėl auga, tokie pažadai atrodo kaip visiškai nesusipratimas.
Valdantieji, žinoma, gali nekreipti dėmesio į opozicijos perspėjimus. Tačiau priešingai nei politikai, skaičiai ir faktai yra nešališki. Norint jų nematyti, reikia išskirtinio abejingumo. Tokį abejingumą praktikuojantis premjeras tapo panašus į traukinio mašinistą, kuriam neberūpi, ką rodo raudonai žybsintis lokomotyvo prietaisų skydelis. Viskas gerai turbūt, bet, sėdint nevaldomo traukinio vagone, mintys kyla įvairios.