Būtent todėl jos turi būti prisimenamos ne tik po Kražių ar Kėdainių tragiškų įvykių – valstybės politikų darbotvarkėje tai turėtų būti nuolat. Deja, dar dažnokai pamatome kai kurių politikų ar kitų veikėjų pastangas pasinaudoti vietos bendruomenės vardu, kaip vienadieniu drabužiu, kuriuo norima pridengti, paslėpti ką nors ar nukreipti visuomenės dėmesį siekiant įgyvendinti privatų interesą. Pavyzdžiui, išvejant iš Lietuvos investuotoją, galintį kurti geras, o kartu ir konkurencingas darbo vietas, kurios leistų iš socialinių problemų liūno išbristi...
Būtent vietos bendruomenėje, kaimynams pasitariant tarpusavyje, paremiant vienas kitą, socialiniam darbuotojui talkinant ir konsultuojant, o seniūnui aktyviai lyderiaujant bei dirbant su savivaldybės institucijomis, specialistais galima žymiai efektyviau spręsti daugybę skaudžių Lietuvos problemų: mažinti girtuokliavimą, kelti kaimo žmonių saugumą, didinti užimtumą.
Šiandien norėdami jau galime pamatyti pirmuosius, dar negausius, dar netobulus bendruomenių veiklos vaisius. Tačiau juk jie jau yra! Jei bendruomenių ekosistemą šalyje palygintumėme su šiltnamiu, tai bendruomenės anaiptol nebūtų panašios į visur kerojančias piktžoles, o greičiau į gležnas gėles, reikalaujančias apdairaus sodininko dėmesio.
Dar 2012 metais Lietuvos savivaldybėse pradedant Vietos bendruomenių savivaldos programą kiekvienos savivaldybės vadovui kaip simbolis buvo dovanojamas obels sodinukas, paraginant sodinti ir prižiūrėti jį kartu su vietos bendruomene. Taip pat suprasti, kad vaisiai rasis tik po kantraus ir išmanaus rūpesčio medeliu. Programa siekta įgalinti vietos bendruomenes visoje Lietuvoje per Vietos bendruomenių tarybas aktyviai dalyvauti priimant sprendimus dėl lėšų panaudojimo, tenkinat vietos bendruomenių viešuosius poreikius.
Tuo pat metu 5 savivaldybės – Akmenės, Radviliškio, Raseinių, Šilalės bei Panevėžio rajono – ryžosi pradėti eksperimentą, kai socialinės paramos teikimą, paprasčiau tariant socialinių pašalpų skyrimą, perėmė kaip savarankišką funkciją savivalda kartu su vietos bendruomenėmis. Eksperimentas pasiteisino, todėl buvo nuspręsta jį išplėsti į visą Lietuvą. Pastarosiomis dienomis viešoje erdvėje teko girdėti, jog iš 230 milijonų eurų , numatytų pašalpoms, per praėjusius metus panaudota tik apie pusę. Bet beveik neteko matyti ar išgirsti, jog vietos bendruomenė įtraukiama sprendžiant kaip panaudoti „sutaupytas“ lėšas.
Kaip minėjau, šiltnamyje arba sode, kuriame bręsta ir auga bendruomenių daigai, reikalingas išmintingas sodininkas. Kad ir kaip bebūtų gaila, šiuo metu SADM vadovė užsiima anaiptol ne trapios ekosistemos priežiūra. Negali sakyti, kad bendruomenės yra apleistos, kur kas blogiau – įsibėgėja vietos bendruomenių silpinimo iniciatyvos. Nors socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė per radiją visus praeitus metus skambiai kalbėjo apie vietos bendruomenių reikšmę, tačiau realiai jų galios buvo nuosekliai mažinamos.
Ši bendruomenių įtakos mažinimo kampanija savo piką pasiekė pastaruoju metu, kai buvo iš esmės pakeista vietos bendruomenių veiklos finansavimo tvarka. Jei anksčiau per vietos bendruomenių savivaldos programą kiekviena bendruomenė gaudavo lėšas savo sprendimams įgyvendinti remiantis skaidriais kriterijais, tai dabar gaus tik tos bendruomenės, kurias pasirinks ministerija ir ministrė - konkursiniu būdu. Dar daugiau - konkursui paraiškas reikia pateikti iki sausio 29 d.! Taigi jei iki šiol visuose Lietuvos kampeliuose veikė ir ūžė aktyvios bendruomenės, nes jos turėjo bent minimalius pinigėlius savo veiklai finansuoti, tai dabar nemenkoje šalies dalyje vietos bendruomenės tiesiog nurims, nes ministrė nuspręs, kad jos nelojalios, kokios nors netinkamos ar tiesiog politiškai nenaudingos jai ar jos partijai.
Štai ir Ministras Pirmininkas kalbėdamas apie skaudžias nelaimes, kurių pirmiausiai galima išvengti veikiant savivaldai kartu su stipriomis bendruomenėmis, kalba tik biurokratiškai – apie metodikas, socialinių darbuotojų atsakomybę ar jų prievolę dirbti vakarais, savaitgaliais... Bet visiškai nekalba apie tai, kaip žmonės tose vietose, kur tokios nelaimės įvyksta, gyvena, kas sieja juos su kaimynais ir kaip patys bendruomenės nariai gali gauti galimybę problemas išsispręsti. Šiandien esame situacijoje, kuri reikalauja dviejų dalykų: pirma – tvirtos politinės lyderystės, ir antra – esminių, gal net radikalių pertvarkų.
Lietuvai reikia ne dar vienos biurokratinės institucijos. Reikia galimybių ir atsakomybės žmonėms spręsti savo bendruomenės, savo gatvės ar kaimelio, savo aplinkos problemas patiems, nes jie patys dažniai geriausiai žino, kodėl kaimynas bėdoje atsiduria ir kaip jam padėti. Kaip ir bendru džiaugsmu pasidalinti... Tiesiog suteikime galimybę žmonėms veikti ir pradėkime pagaliau pasitikėti vietos bendruomene. Kad 2016-ji, Seimo paskelbti Vietos bendruomenių metais, neliktų istorijai kaip vien skambių lozungų metai. Kviečiu valdžios vyrus ir moteris tai suprasti ypač šiomis dienomis, kai prisimename tai, jog prieš 25 metus sausio įvykių metu Valstybę gelbėjo ir Laisvę iškovojo nuoširdus visos Lietuvos, kaip vieningos ir stiprios bendruomenės žmonių ryžtas bei drąsa. Kaip ir ta visą pasaulį nustebinusi savo ryžtu, stiprumu, vienybe Baltijos Kelio žmonių bendruomenė.