Praėjo tik kelios savaitės, o istorija tarsi pasidengė užmaršties dulkėmis. Viskas lyg ir išnagrinėta, situacija daugiau mažiau aiški, tačiau ar priimti sprendimai, užtikrinsiantys, kad tokios situacijos daugiau niekada nepasikartotų – nežinia.
Prieš savaitę su kolegėmis teko lankyti Klaipėdos rajone esančias socialinės globos įstaigas. Vos atvykus į Priekulės socialinių paslaugų centrą mus sukrėtė žinia, jog diena anksčiau prieš save ranką pakėlė jauna mergina – ji pasikorė. Žiniasklaidoje apie tai žinių matyti neteko, – žiaurumas, smurtas artimoje aplinkoje, savižudybės – visa tai tarsi tapę mūsų visuomenės norma, o dėmesį atkreipia jau tik pačios radikaliausios ir žiauriausios scenos: šulinyje nuskandinti vaikai ar kirviu užkapotos moterys.
Matydamas šį paveikslą, galiu drąsiai pasakyti, jog šiandien Lietuvoje vyksta karas, kuriame negausiomis pajėgomis prieš visišką nužmogėjimą vis dar kovoja socialiniai darbuotojai. Šią kovą už vaikų teisę jaustis saugiai, už neįgalių, vienišų ar gyvenimo palaužtų žmonių teisę į orumą palaiko valstybės tarnautojų grupė, kurią valdančiosios daugumos ponios ir ponai, rodos, visiškai pamiršo. Bent jau darbais, jei ne žodžiais.
Pirma, apie socialinių darbuotojų darbo užmokestį. Tai – natūraliai skaudžiausia ir labiausiai žeminanti problema, su kuria susiduria šį darbą dirbantys žmonės. Darbo specifika reikalauja aukštojo profesinio išsilavinimo, o kasdien patiriamas socialinių darbuotojų psichologinis stresas ypač didelis. Tačiau tokio darbuotojo atlygis beveik lygus minimaliai mėnesinei algai, kurią gauna nekvalifikuotą darbą dirbantis žmogus.
Šis skirtumas beveik visiškai išnyko dabartinei valdančiajai daugumai, prisidengiant augančios ekonomikos rodikliais, smarkiai didinant minimalią algą, o mažiausius koeficientus turinčius valstybės tarnautojus paliekant nuošalyje.
Sakykite, brangieji, kur dabar dingo tas konstitucinis proporcingumo principas, kuriuo taip daug valdančiųjų mojuota tada, kai buvo reikalas po krizės pirmiausia pasididinti algas politikams, seimūnams ar teisėjams? Ar šis principas valdžiai neparankiems darbuotojams, patiems pažeidžiamiausiems valstybės tarnautojų sluoksniams, negalioja? Atsakymo į šį klausimą jau kuris laikas ieško socialiniai darbuotojai, stebintys, kaip po krizės atsigaunanti Lietuvos ekonomika didesniu užmokesčiu džiugina visus, tik ne juos.
Tačiau net ir nepaisant nesuvokiamai mažo atlygio už sunkų kasdienį socialinių darbuotojų darbą, požiūris į šios srities specialistus bei institucijas vis dar išlieka nepagrįstai neigiamas. Ne viena panašios institucijos vadovė išsakė nusiskundimą, jog trūksta tarpinstitucinio bendradarbiavimo tarp socialinių paslaugų centrų, seniūnijų, poliklinikų, mokyklų ir kitų institucijų, kurios stebi šeimas, kurioms reikia ar gali prireikti papildomos pagalbos. Kolegiškas bendradarbiavimas užsimezga retai ir tai daugiausia tik asmeninių pastangų ir geranoriškumo dėka.
Toliau vyrauja du bendradarbiavimo būdai: pirmasis – visiškai pasyvi laikysena, kai vadovaujamasi principu „jei problemos nematysiu, tai jos ir nebus” – kai institucijos vengia informuoti viena kitą apie pastebėtus ženklus, jog reikalinga intervencija į šeimą, taip neva vengdamos nereikalingų problemų, už vis labiausiai – biurokratijos. Kitas kraštutinumas, kai pastebėjus bėdą, į socialinę įstaigą kreipiamasi kaip į tarną, privalantį išspręsti visas problemas, net tas, kurių sprendimui jos neturi visiškai jokių galimybių, įgaliojimų, o kartais, ir kompetencijų.
Pasyvus neretai, kiek teko suprasti, iki šiol lieka ir vietos bendruomenės vaidmuo. Ta pati visur prasiskverbusi apatija („nieko aš nepakeisiu, nuo manęs niekas nepriklauso...“) trukdo atrasti glaudesnius tarpusavio ryšius, surėmus pečius išspręsti kylančius sunkumus. Vis dar gajus mitas, jog pasibeldę į institucijų duris, nesulauksime tinkamos pagalbos. Tačiau jau minėtame Klaipėdos rajone mačiau degančias norinčių padėti ir pagelbėti darbuotojų akis, vadoves, atkakliai siekiančias, kad toks bendradarbiavimas pagaliau atsirastų, kad pirmieji jo daigai sėkmingai augtų. Kad mokytojas, gydytojas, vaikų darželio darbuotojas, pagaliau paprasčiausiai kaimynas ar kaimynė, pamatę reikalingą pagalbos vaiką vietoj (tegu ir pačiam nemalonaus) abejingumo imtųsi bendrauti su vaiko teisėmis ir jų apsauga besirūpinančiais.
Vis dėlto labiausiai šioje situacijoje stebina Socialinės apsaugos ir darbo ministrės laikysena.
Žinote, kokių veiksmų ėmėsi ministrė, siekdama stiprinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą? Ogi sudarė mobilią grupę. Atrodo, kad šios Vyriausybės universalus atsakymas, į visus kylančius klausimus, yra sudaryti grupę. Kokią nors. Kam nors tirti. Graudu ir liūdna stebėti, kaip situacijoje, reikalaujančioje telkiančios politinės lyderystės, visų pirma, Vyriausybės lygmenyje, gebama tik suformuoti naują – ekspertinę, metodinę, mobilią, bet vis tiek – darbo grupę.
Pabuvęs Klaipėdos rajone ir pabendravęs su socialinių centrų vadovais bei kolektyvais tik dar kartą įsitikinau jau seniau žinota tiesa : „žemutinėje grandyje“ socialinėje sistemoje viskas eina tik geryn – patalpos suremontuotos, nemažai ES paramos pasiekė šią sritį, žmonės dirba tikrai atsidavę ir iš širdies.
Problema ne ten. Problema čia, centre, Vilniuje: čia nėra motyvacijos, čia nėra kompetencijos, čia nėra politinės valios. Sakysite, kad pinigų taip pat nėra? Bet juk jų niekada nebuvo ir nebus gana. Pagrindinis klausimas – prioritetai. Šiandien aišku, kad Lietuvoje vykstančio karo prieš nužmogėjimą sustabdymas nėra socialdemokratų Vyriausybės prioritetas. Tikiuosi, kad pokyčiai gali įvykti nelaukiant dar vienos tragedijos.