aA
Visuomenėje plinta prastas „ūkininko – dykaduonio“ įvaizdis, tuo tarpu ūkininkai atsakydami į tai savo laukuose jau laidoja žemės ūkio ateitį po kryžiais. Adekvati žemdirbių reakcija. Jei iš tiesų būtų taip jau lengva „dykaduoniauti“, žemės ūkio sektorius nesitrauktų, o ūkininko profesiją rinktųsi vis daugiau ir vis jaunesni žmonės. Tačiau gerai žinom, kad taip nėra. Ūkininkai sensta, daugelis susiduria su nuostoliais, o ką jau kalbėti apie tuos, kurie buvo priversti išsiparduoti ir likviduoti ūkius, kad išsimokėtų skolas.
Bronis Ropė
© DELFI / Domantas Pipas

Esu girdėjęs „protingų“ samprotavimų, kad jeigu ūkininkai neišsilaiko be lengvatų, tai iš viso nereikia tokios ūkio šakos. Atleiskit už kvailą klausimą, bet kaip tuomet mūsų valstybėje turi atrodyti kaimas? Ar Skuodo, Joniškio, Pasvalio ir kituose rajonuose kaimiškosiose vietovėse ketiname įsteigti lazerių, kosminių palydovų ar biotechnologijų laboratorijas, mokslo slėnius? O miestelių ir kaimo gyventojai Europos Sąjungos lėšomis bus perkvalifikuoti į genų inžinerijos, taikomosios fizikos, informacinių technologijų ir kitus specialistus?

Spėju, kad nei pieno ūkį turintys Rasa su Valdu, nei galvijų ūkį besistengiantis išlaikyti Romualdas, nei sodininkai Birutė su Rimu neis kurti mobiliųjų aplikacijų, tobulinti lazerių, tyrinėti kosmoso ar eksperimentuoti su genais. Čia ne fantastinis filmas, čia tikra Lietuva, realūs žmonės su tikrais likimais.

Lietuvoje neturime gamtinių išteklių įvairovės. Tačiau gamta mums nepašykštėjo pusėtinai palankaus klimato, vandens ir derlingos žemės, leidžiančios ne tik mus pamaitinti, bet dalį produkcijos ir eksportuoti. Tik sunku apie tai diskutuoti didmiesčio kompanijose – gali pasirodyti nepopuliariu provincialu… Dar pavadink Lietuvą agrarine valstybe, žemės ūkio kraštu – tai būtinai gausi moralą, kad šiame modernių technologijų amžiuje mokslas jau taikosi į kitas planetas, o žemės ūkis nuostolingas ir neperspektyvus.

Tačiau parodykite man nors vieną valstybę, kurios piliečiai nevalgo iš viso arba valgo aukštąsias technologijas... Sutinku, aukštosios technologijos kelia BVP, šalies prestižą, mokslo lygį… Tuomet parodykite man piliečius, kurie valgo BVP, šalies prestižą, mokslo lygį ar kitus tradiciškai nevalgomus dalykus. Žinoma, yra tų vienetinių ekskliuzyvinių pavyzdžių, kaip mėgintuvėlyje išaugintas mėsainis ar keletui gurmanų prieinama molekulinė virtuvė (nors ir čia žaliavos yra biologinės, augalinės, gyvūninės kilmės).

Man aišku viena, mes jokiu būdu negalim leisti ūkininkams atsisakyti dirbti žemę – paprasčiau sakant – gaminti maistą. Kodėl? Nes maistas yra gyvybiškai būtina, per amžių amžius nepakeičiama, niekad neatsibostanti ir niekad neišeinanti iš mados prekė. Daržovė, grūdas, pienas, kaip prieš tūkstančius metų, taip ir šiandien, ir rytoj bus mūsų kasdienis maistas. Galbūt keičiantis klimatui, ieškant sprendimų, kaip patenkinti augantį maisto poreikį Žemėje, keisis auginamos kultūros, tobulės auginimo technologija, bet iš principo pati žemės ūkio šaka tikrai niekur neišnyks, nes tai reikštų grėsmę pačios žmonijos išlikimui.

Labai klysta tie, kurie mano, kad vartotojų labui reiktų užleisti vietą pigesnę žemės ūkio produkciją siūlantiems kitų šalių ūkininkams. Iš tikrųjų – priešingai – Lietuvos žemdirbių išlikimas turi rūpėti ne tik patiems ūkininkams, o ir tiems Lietuvos gyventojams, kurie tiesiogiai neturi nieko bendro su žemės ūkiu. Ir tuoj paaiškinsiu – kodėl.

Visų pirma, kalbant apie maistą, vartotojams yra svarbu ne tik kaina, o ir produkcijos kokybė. Lietuviška produkcija pasižymi tikrai aukšta kokybe, ypač turint omenyje, kad realizuojant produkciją toje vietoje, kur ji yra gaminama, yra galimybė išlaikyti maisto šviežumą be kažkokių didelių cheminių priemonių. Kaip jau minėjau, Lietuvos dirvožemis bei vandens ištekliai taip pat leidžia derlių išauginti kiek įmanoma natūraliau. Kadangi vietinė produkcija leidžia išvengti didelių logistikos sąnaudų, tai labai palanku ir aplinkosauginiu aspektu.

Antra, nuo situacijos Lietuvos žemės ūkio sektoriuje priklauso ir atvežtinio maisto kainos. Visai neseniai žiniasklaida mirgėjo antraštėmis „Svogūnų sodinukai auksiniai ne tik dėl spalvos, šiemet – ir dėl kainos“. Žmonės piktinasi aukštomis kiaulienos kainomis. Jos tokios, nes Lietuvoje kiaulienos beveik nebeauginame. Kai esame priklausomi nuo užsienio tiekėjų, bet kada maisto produktų kaina gali pakilti iki „auksinių“ aukštumų, nes už išlikimui būtiną produkciją mokėsime tiek, kiek paprašys. O dar blogiau – galime apskritai likti be kai kurių produktų. O likti be maisto – tai ne tas pats, kas likti be naujos kolekcijos drabužių ar populiariausių mobiliųjų programėlių.

Na, ir visų trečia, man jau net pikta aiškinti, nes atrodo, kad apie tai diskutuojame plačiai metai iš metų, bet viešojoje erdvėje vis tiek iškyla tas klaidingas, sakyčiau, net įžūliai melagingas Lietuvos ūkininko – išlaikytinio įvaizdis. Tad kartoju dar kartą. Ne – Lietuvos ūkininkai nėra kažkokie išlaikytiniai ar nevykę verslininkai „dykaduoniai“, nesugebantys tomis pačiomis sąlygomis konkuruoti su kitų šalių ūkininkais.

Pagaliau visiems laikams įsidėmėkime, kad visos Europos Sąjungos ūkininkai – pabrėžiu – ne tik Lietuvos, bet visos Europos Sąjungos (!) žemdirbiai gauna tiesiogines išmokas, t. y. Europos Sąjungos paramą. Tik bėda tame – kad, lyginant su kitais Europos ūkininkais, Lietuvos žemdirbiai gauna vienas mažiausių išmokų.

O tai, kad Lietuvos žemės ūkis tokiomis sąlygomis vis dar kažkaip gyvuoja, reiškia, kad Lietuvos ūkininkai ne tik kad ne „veltėdžiai – išlaikytiniai“, o priešingai – jie yra itin darbštūs ir išmintingi, lyginant su kitų Europos šalių žemdirbiais, gaunančiais keliskart didesnes išmokas. Ne mūsų žemdirbiai yra neverslūs, o konkurencinės sąlygos yra klaikiai nesąžiningos. Ir tai turėtų žinoti kiekvienas žmogus, prieš pasakant bent vieną nepagarbų žodį apie Lietuvos ūkininką.

Visada buvau žemdirbio pusėje. Jaunystėje pats esu „ragavęs ūkininko duonos“. Palaikau žemdirbių teisėtus lūkesčius konkuruoti vienodomis sąlygomis. Tiek praėjusioje, tiek jau ir šioje neseniai prasidėjusioje Europos Parlamento kadencijoje kartu su žemdirbiais esu pramynęs daug europinės politikos koridorių, siekiant sąžiningų konkurencinių sąlygų Lietuvos ūkininkams Europoje.

Valstybės mokestinė sistema turi būti gerai apmąstyta, subalansuota. Darnios nacionalinės politikos pagalba turime ne tik surinkti mokesčius (žinoma, tai irgi reikalinga), bet ir sudaryti sąlygas žemės ūkio sektoriui konkuruoti vietinėje rinkoje bei skatinti produkcijos eksportą. Tai elementaru. Žemės ūkio ir maisto produktų eksportas sudaro netoli 20 proc. viso šalies prekių eksporto ir generuoja milijardines pajamas. Ar norim tai sunaikinti? Nenorim. Niekam nenaudinga. Nei valstybei, nei ūkininkui, nei vartotojui, nei įmonėms, uždirbančioms iš žemės ūkio žaliavos perdirbimo.

Dviračio čia neišrasi. Visų pirma turi būti įvertinta tai, kad Lietuvos žemdirbiai gauna kelis kartus mažesnes tiesiogines išmokas iš Europos Sąjungos. Tai stipriai iškreipia konkurencines sąlygas ir neleidžia Lietuvos ūkininkams konkuruoti Europos rinkoje nepatiriant nuostolių. Kartu su žemdirbiais, su žemės ūkio organizacijomis darome viską, kas įmanoma, kad šita užsitęsusi neteisybė – Lietuvos žemdirbių diskriminavimas – būtų nutrauktas. Bet kol to galutinai nepasiekėme – šito fakto negalima ignoruoti. Jis privalo būti įvertintas nustatinėjant mokesčius ūkininkams.

Dar vienas svarbus aspektas – būtina atsižvelgti į kitų šalių mokestines sistemas ir visas lengvatas, taikomas ūkininkams. Lengvatos kurui, mažesni mokesčiai ūkininkams yra taikomi tikriausiai kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje. Tai nėra tik Lietuvos ūkininkų privilegija. Užsakiau Europos Parlamento Tyrimų Tarnybos tyrimą apie visose Europos Sąjungos šalyse ūkininkams taikomus mokesčius ir lengvatas. Greitu metu turėsime naujausią informaciją, kurią galėsime lyginti su situacija Lietuvoje.

Lietuvos ūkininkai nereikalauja jokių išskirtinių sąlygų, neprašo jokios pašalpos – jie prašo tik dar labiau nemažinti jų konkurencingumo, kai dėl gerokai mažesnių tiesioginių išmokų tos sąlygos ir taip jau yra prastesnės, nei kitose Europos Sąjungos šalyse, kur tiesioginės išmokos ūkininkams mokamos didesnės.

Žemdirbių protestas – tai normalus būdas demokratiškoje visuomenėje būti išgirstam, išdėstyti savo lūkesčius ir teisėtus reikalavimus. Puikiai suprantu, ko ūkininkai reikalauja ir ieškau būdų jų poreikius įgyvendinti. Aš matau galimybes Prezidentūros pasiūlytoms iniciatyvoms ieškoti kitų finansavimo šaltinių, t. y. susitelkti su valdančiaisiais ties bankų ir prekybos tinklų mokesčiais.

Dar svarbiau, raginu Prezidentą nepalikti žemdirbių likimo valioje. Siūlau G. Nausėdai pasimatuoti žemdirbio batus, kad būtų aiškiau, kiek kainuoja ta „dyka žemdirbio duona“. Raginu Prezidentą trišalėse Europos Parlamento, Europos Komisijos ir Vadovų Tarybos derybose ryžtingai, t. y. be mažos valstybės komplekso – atstovauti Lietuvos ūkininkams, neskubant žūtbūt įtikti Briuseliui.

Jei visos Lietuvą atstovaujančios institucijos, įskaitant Prezidentą, Europos Sąjungos arenoje pagaliau prabils vienu balsu – mums nereikės pensijų senjorams kelti ir kitų gerų iniciatyvų įgyvendinti žemdirbių išlikimo kaina. Prezidentas turi didžiulę galią reikalauti tiesioginių išmokų suvienodinimo. Padėsiu žemdirbiams perduoti jų siunčiamą protesto akcijos žinutę ir esu pasirengęs talkinti Prezidento komandai įgyvendinant jų reikalavimus – t. y. užtikrinant ūkininkams sąžiningas konkurencines sąlygas.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(21 žmogus įvertino)
4.1429

Top naujienos

Kručinkienė naujam bute ilgam likti neplanuoja: noriu į kaimą, bet ten dirbti – baisus išnaudojimas (211)

Kandidatuoti į Seimą besirengianti, dėl tariamo smurto prieš vaiką teista ir dukart išteisinta...

Ekonomistas sureagavo į valdžios veiksmus: neatsimenu, kada valstybė buvo tokiame chaose (103)

„Aš neatsimenu, kada valstybė buvo tokiame chaose, kokiame yra dabar, prie šio biudžeto...

Į Cololo laidotuves susirinkę draugai dalijosi prisiminimais apie paskutinį susitikimą: Vitalijus niekada niekuo nesiskundė (51)

Pirmadienio popietę Druskininkuose į paskutinę kelionę išlydimas humoristas Vitalijus Cololo ....

Taisyklės dėl posūkių į dešinę suglumino net naują policijos vadovą: žada vairuotojams nuolaidų (145)

Naujasis policijos generalinis komisaras Renatas Požėla sako, kad jį patį glumina Kelių eismo...

Sala, kurioje buvo turistų – neįžengiama policija: nėra jokių gyvybės ženklų

Naujosios Zelandijos policija teigia, kad dabar pernelyg pavojinga vykti į Baltąją salą, o...

Raseiniuose įžiebta eglė kyla į kovą su didžiaisiais miestais: elegancija ir subtilumas tiesiog užburia (3)

Daugelis Lietuvos miestų jau papuošė savo pagrindines miestų aikštes kalėdinėmis dekoracijomis...

Vitalijus Cololo išlydėtas į paskutinę kelionę: prie kapo duobės - jautri dukters daina ir daugelį sugraudinę žodžiai (228)

Pirmadienį per pietus Druskininkuose artimieji, bičiuliai, kolegos į paskutinę kelionę išlydėjo...

Ar iš tiesų žinote, kas tie klementinai?

Kiekvienas metų laikas į maisto racioną atneša tik jam būdingus produktus. Jei vasarą...

Migrantus įdarbinanti lietuviška įmonė musulmonams sudaro sąlygas melstis: jie – puikūs darbuotojai (43)

Parduotuvėje priėjus prie duonos lentynos, daugelis imame čiupinėti duonos kepalą, tikrinti...