Bronis Ropė. Iššūkis Junckeriui: Lietuvos ūkininkai nemokės už „Brexit‘ą“

Reaguodamas į mano ir kolegų europarlamentarų iš Baltijos šalių reikalavimą laikytis duoto pažado Lietuvos ir kitų Baltijos šalių ūkininkams, Ž. K. Junkeris oficialiame rašte aiškina, kad mažėjant bendram ES biudžetui dėl Didžiosios Britanijos pasitraukimo, EK teko neišvengiamai mažinti biudžetą Bendrajai žemės ūkio politikai (BŽŪP) – išmokų žemdirbiams sąskaita. Deja, EK pirmininkas tik dangstosi Didžiosios Britanijos išstojimu iš ES, vengdamas vykdyti įsipareigojimus, o dabartinę paramą Baltijos šalių ūkininkams drįsta vadinti „sąžininga ir subalansuota“. Kol kas ji sąžininga tik reikalavimų ir atsakomybės, bet ne paramos dydžio prasme.

Tik priminsiu, kad nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą jau praėjo 15 metų. Belaukiant, kol iš bendro ES biudžeto skiriamos išmokos ūkininkaujantiems pasieks ES vidurkį, ne vienas žemdirbys suspėjo pasenti, o kai kurie, nesulaukę teisingumo, net ir ūkio atsisakė. Dar 2002 m. ES Taryba nusprendė, kad 2013 m. tiesioginių išmokų dydis valstybėse narėse, kurios į ES įstos 2004 m., pasieks tuometinį išmokų vidurkį valstybėse narėse, kurios į ES įstojo iki 2004 m. Tačiau iki šiol Lietuvos žemdirbiams mokamos tiesioginės išmokos niekaip nepakyla iki sąžiningo ir nediskriminuojančio lygio. Ūkininkaujantis lietuvis, latvis ar estas vis dar gauna keliskart mažesnes išmokas nei, pavyzdžiui, kolega graikas, nors reikalavimų kartelė visiems iškelta į vienodą lygį.

Savo atsakyme Ž. K. Junkeris teisinasi, kad EK neturi kitos išeities, nes dėl „Brexit‘o“ ES patirs didžiulius nuostolius. Jis nutyli svarbų faktą – Europos Parlamentas (EP) jau priėmė aiškią poziciją – visos 27 valstybės narės gali padidinti savo įnašą į bendrą ES biudžetą ir taip kompensuoti dėl Didžiosios Britanijos pasitraukimo atsiversiantį finansinį trūkumą. Kiekvienai valstybei narei įnešus didesnę dalį, pakaktų lėšų ir atkurti teisingumą žemdirbių atžvilgiu, ir įvykdyti visus kitus europinius įsipareigojimus. Toks sprendimas nebūtų skausmingas Lietuvos biudžetui. Lietuva iš ES biudžeto gauna daugiau nei įneša.

Išmokų lygiavertiškumo klausimas juda ne taip sparčiai, kaip norėtųsi. Taip vyksta ne todėl, kad prastai dirbame. Niekada nepaleidžiu šio siekio, nes puikiai jaučiu jo svarbą Lietuvos žemdirbiams. Kas domisi žemės ūkio politika, žino, kaip sunku įveikti didesnių ES valstybių pasipriešinimą.

Gaila, bet Lietuvos žemdirbių pozicijos nestiprina ir šalies vadovės abejonės. Man keista girdėti Prezidentės svarstymus apie tai, kokius prioritetus – finansavimą žemės ūkiui, regionams, ar Ignalinos atominės elektrinės uždarymui – Lietuva turėtų pasirinkti, kai tuo tarpu EP pasisako už ES biudžetą, kuris leistų įgyvendinti visus šiuos įsipareigojimus. Tam, kad pasiektume tikslą, žemdirbiai, jų organizacijos ir valstybinės institucijos turi laikytis vieningos pozicijos ir transliuoti tą pačią žinutę: „Mes – ne antrarūšiai“.

Džiaugiuosi, kad pavyko įtikinti kolegas europarlamentarus, jog išmokų ES žemdirbiams skirtumą būtina ne perpus sumažinti, kaip dabar siūlo Ž. K. Junkeris, o visiškai jį panaikinti. Už šį mano siūlymą jau balsavo EP Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetas bei Regioninės plėtros komitetas. Bet EK pirmininkas vis dar ieško antrarūšių Baltijos šalyse.

Grįžęs iš Briuselio dažnai susitinku su ūkininkais, lankausi jų ūkiuose visoje Lietuvoje. Matau, kaip sunkiai ir sąžiningai jie dirba, augina, gamina ir rinkai pateikia aukščiausios kokybės produktus. Ar išdrįsite, pone Junkeri, kartu su manimi aplankyti bent vieną Lietuvos ūkininką? Tad #WeChallengeJuncker, EK pirmininke! Kartu su ūkininkais metame Jums iššūkį: pasimatuokite mūsų batus – Try walking in our boots! Atvykite į lietuvišką ūkį dienelei padirbėti, įtikinkite jame dirbantį žemdirbį, kad jis turi padengti dėl „Brexit'o“ patirtus nuostolius ir kad tai yra sąžininga politika! Bet jeigu Jums nepavyks, tada turėsite ne žodžiais, o realiais sprendimais laikytis seniai duoto įsipareigojimo Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims – suvienodinti ES žemdirbiams išmokas.