Kiti mano, kad tokiems procesams įtakos esą turės ketvirtoji pramonės revoliucija, kuri, norime to ar ne, gali atsigręžti prieš darbą, bendruomenę, šeimą ar net tapatybę, galų gale prieš atskirų žmonių grupių tradicijas.
Internetas netikėtai greitai pakeitė žmonių bendravimo įpročius, o ketvirtoji pramonės revoliucija užgrius dar greičiau ir didele jėga, ypač biotechnologijų ir inovacijų srityse.
Lietuvos kaimuose tikriausiai vis dažniau regėsime lentomis užkaltus langus, inovatyvūs jauni gyventojai kelsis į Vilnių, šis taps patraukliu megapoliu, investicijos tokius miestus kaip Panevėžys ar Alytus pasieks vis rečiau – tik tiek, kiek reikės nekvalifikuotos darbo jėgos, o jos reikės vis mažiau.
Manyčiau, kad pragyvenimo lygiui didelės įtakos tai gali ir neturėti, nes Vilniuje sukurtas BVP (Bendrasis vidaus produktas) regionus turės pasiekti, tikriausiai pasikeis tik jo paskirstymas. Pragyvenimo lygis skausmingai gali paliesti ne tuos, kurie gyvens provincijoje, o greičiau tuos, kurie nesugebės prisitaikyti prie naujų iššūkių.
Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis irgi nuolat kartoja, kad reikia nustoti kišus investicijas į regionuose esančius žvyrkelius bei mokyklas, kurios jau dabar uždaromos, nors dar neseniai buvo renovuotos.
Žvelgti į ateitį – nedėkingas užsiėmimas, nors yra pavyzdžių, kai toks užsiėmimas gali ir nustebinti.
Štai 1993 metais žurnale „Foreign Affairs“ buvo išspausdintos pirmosios amerikiečių politologo Samuel P.Huntington prognozės („Civilizacjų susidūrimas?“) dėl pasaulio ateities. Jis spėjo, kad po Šaltojo karo pasaulio tautos ims gręžtis į savo šaknis, kultūrą, tradicijas, o religija, ypač islamo, liesis pro kraštus įvairiomis formomis ir musulmonai plūs į Europą.
Ideologiniai skirtumai pasaulio vystymuisi esą nebeturės itin didelės reikšmės.
Galų gale JAV praras turėtą įtaką, o tai, sutikime, turėtų gerokai išbalansuoti pasaulį, kol nusistovės kitokie valstybių santykiai.
Šias politologo mintis tais 1993 metais ne vienas lygino su Mikaldos pranašystėmis, tačiau praėjo 24 metai ir mes jau gyvename pagal Samuel P.Huntingtono vėliau dar ir knygoje aprašytą tvarką.
Dar po dvidešimties metų šį politologą tikriausiai paskelbsime didžiu pranašu, gal net šventuoju, kuris labai tiksliai atspėjo labai dinamiškos istorijos eigą.
Guodžia gal tik tai, kad knygoje „Civilizacijų susidūrimas ir pasaulio pertvarka“ politologas išpranašavo, jog trečiajame šio amžiaus dešimtmetyje musulmonų veržimasis į Europą liausis, jų įtaką irgi ims mažėti.
Kodėl? Visų pirma nuslops naftos kainų bumas (tai jau įvyko – aut. pastaba). Ims mažėti ir jaunų musulmonų skaičius, nes jauni žmonės visose šalyse ir visais laikotarpiais būdavo revoliucijų ir neramumų šaltinis.
Taigi atrodo, kad prognozės nėra visiškai tuščias dalykas. Bet ką jos tikrai žada Lietuvai ir ar esame permainoms tinkamai pasirengę?
Jei kalbėsime apie Lietuvos regionus, tai ekonominė logika diktuoja labai aiškius dalykus: norint gyventi geriau, reikia didinti darbo našumą, tačiau jis niekaip neaugs, jeigu nebus gyventojų, kurie garantuos didelę prekių ir paslaugų apyvartą, didelį vidaus vartojimą ir kokybišką bei konkurencingą darbo jėgą provincijoje.
Šioje srityje – tik nuviliantys rezultatai. Gal todėl daugelis partijų per Seimo rinkimus akcentavo skirsiantys ypatingą dėmesį merdintiems regionams. Bet kaip tai suderinti su ekonomisto R.Kuodžio vizijomis, kad investicijos turi būti kreipiamos ten, kur yra daug darbo jėgos ir kapitalo?
Prognozės apie Lietuvos regionų liūdną ateitį – ne iš piršto laužtos. Jau keleri metai Vilniuje gimstamumas auga 25 procentais, o Panevėžyje ar Šiauliuose irgi maždaug tiek pat, tik su minuso ženklu. Vaizdžiai tariant, po dvidešimties metų Vilniuje užaugs karta, kuri prie jau esančių privalumų kasmet garantuos šiam miestui dar 50 proc. greitesnį vystymosi tempą: tinkamą paslaugų ir prekių apyvartą, kokybišką darbo jėgą, o tuo pačiu ir augantį darbo našumą.
Ar įmanoma su tuo kovoti ir gelbėti regionus valingais politikų sprendimais? Tikriausiai galima situaciją sušvelninti, bet nugalėti tą inerciją – vargu bau.
Prieš penkiolika metų buvo daug kalbama apie tai, kad apskričių centruose esančios centrinės ligoninės turės savo onkologinius centrus hemoterapijos procedūroms atlikti, buvo kalbama ir apie kardiochirurgijos skyrius, kur būtų galima atlikti nesudėtingas širdies operacijas.
Tačiau šiuo metu nemažai procedūrų ir operacijų koncentruojama Vilniuje bei Kaune, o Panevėžio krašto onkologiniai ligoniai nesudėtingoms procedūroms priversti važinėti į Šiaulius, Kauną ar Vilnių. To priežastis – paklausa tokių procedūrų sumenkusi, todėl steigti dešimtis milijonų kainuojantį centrą Panevėžyje nėra prasmės.
Gali vartyti, kaip tik nori, tačiau, jeigu demografija (staigus žmonių mažėjimas) smogia, tai skaudės visoms sritims. Deja, tačiau apyvarta, paklausa ir pasiūla, kaštai ir nauda, yra skaičiuojami ne tik prekybos centruose. Tarp tokių sričių – ir švietimas.
Seimo rinkimus laimėjusi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga išsikėlė ambicingą planą gaivinti Lietuvos regionus. Tikslas labai kilnus ir sveikintinas, tačiau kaip?
Ar realu, kad iš beveik 50 (su kolegijomis ir universitetais) aukštųjų mokslo įstaigų liks dešimt, uždarant universitetus ir kolegijas Vilniuje, kur gimstamumas sparčiai auga, tačiau paliekant Šiauliuose ir Panevėžyje?
Kils audringa diskusija dėl siūlomos aukštojo mokslo reformos, studentų rengimo kokybės ir leisiu koją nukirsti, jeigu ji baigsis kitaip – po penkerių metų daugelyje regionų centrų liks tik Vilniaus ar Kauno universitetų ir kolegijų fakultetai.
Ar įmanomas kitas kelias? Įmanomas. Yra dar net du kiti keliai.
Vienas jų – permainoms užsimojusios S.Skvernelio vyriausybės atsistatydinimas, jeigu Seimas nuspręs radikalių reformų mokslo ir studijų srityje nebedaryti. Milžiniškos valstybės lėšos po neoliberalių švietimo reformų šiuo metu keliauja į „juodąją skylę“ ir jokios naudos valstybei nebeduoda, tik melžia, melžia ir melžia valstybės iždą.
Pertvarkymų laukia viešasis sektorius, S.Skvernelis yra nurodęs ministerijų vadovams naujų darbuotojų nebepriiminėti, nes laukia permainos ir valstybės tarnyboje, bus naikinamos kai kurios veiklą dubliuojančios valstybinės įstaigos.
Strateginės valstybės investicijos pagal VIP programą iki šiol buvo dalinamos ne pagal strateginį poreikį, o pagal pažintis įvairiose ministerijose, dažniausiai įvairių įstaigų stogams lopyti. Dešimtys objektų pradėti statyti ir nebaigiami dešimtmečius, nes kitos vyriausybės turi savo pažinčių.
Pasipriešinimas bus didžiulis, nes permainų bus visose srityse. Drastiškai teks didinti gynybos finansavimą, todėl pakaitinti visuomenės nuotaikas ant tų permainų laužo nebus sunku, teks griebtis ir nepopuliarių reformų naikinant įvairias lengvatas bei privilegijas.
Štai čia jaučiu daug nerimo. Atrodo, kad opozicija dar nėra pasirengusi suvokti, kad valstybė pribrendo rimtoms permainoms, o jų stabdymas gali vėliau kirsti vienodai visoms partijoms.
Konservatorius Mykolas Majauskas neseniai kalbėjo, kad nenori niekinti valdančiosios daugumos tik dėl fakto, kad jis yra opozicijoje, jis sakė norįs paremti viską, kas naudinga valstybei.
Bet kiek tokių, pasirengusių suprasti, kad atlikus būtinas reformas, sutaupytas lėšas bus galima skirti gynybai, gyventojų gerovei finansuoti, opozicijoje šiuo metu yra? Priešingai – vos į paskirtą S.Skvernelio Vyriausybę iš opozicijos pasipylė akmenys.
PVM lengvatą gyventojų būsto šildymui valdančioji dauguma norėjo naikinti ne dėl užgaidos. Socialiai teisingas kompensavimo už šildymą paskirstymas galėtų sumažinti įtampą visuomenėje.
Jeigu dabar staiga prireiktų skirti gynybai ne 2, o 22 procentus BVP, o taip kraštutiniu atveju gali atsitikti, ką tada apie įtampas visuomenėje pasakytų valdančiosios daugumos siūlymus nuolat torpeduojanti opozicija?
Valstybės valdymo struktūrinės reformos, daug lėšų reikalaujančių mokslo ir studijų, medicinos ir kitų sričių reformos daromos ne tam, kad vieni turėtų daugiau, o kiti mažiau. Tai – ne ambicija, o būtinybė lėšas naudoti kuo efektyviau.
Prieš rinkimus visos partijos į savo maldaknyges surašo savo maldeles, tačiau jų maldelės ir pažadai dažnai kertasi su Statistikos departamento duomenimis. Jeigu jie liudija, kad gyventojų mažėja, vadinasi, murmėk sau kiek nori, tačiau jokios maldelės statistikos nepakeis.
Na, prisiminkime, kas lemia efektyvų darbo našumą ir atlyginimų augimą? Gyventojų skaičius ir jų perkamoji galia.
Neatsitiktinai pabandžiau susieti globalius dalykus ir Lietuvos ateitį. Mus netrukus irgi palies ketvirtoji pramonės revoliucija. Nemaža dalis mūsų gyventojų gali atsidurti užribyje, o socialinė atskirtis gali dar labiau padidėti. Todėl pamatus teisingesnei ateičiai reikia dėti jau šiandien.
Išvengti skausmingų padarinių tos revoliucijos metu bus įmanoma, jeigu finansų, verslo ir valstybės sektoriuose permainų apimtas pasaulis kaip prioritetą iškels moralų požiūrį, silpnesnio žmogaus gynimą ir socialiai atsakingą požiūrį.
Įsivaizduokime, kad netrukus nesudėtingomis injekcijomis bus galima pakoreguoti žmogaus genų sudėtį ir taip išgydyti sunkiai pagydomas ligas. Tačiau tokia procedūra bus velniškai brangi ir todėl prieinama bus tik turtingai visuomenės daliai.
Ar neatsitiks tada taip, kad mylimų vaikų netekę tėvai pasijus siaubingai pažeminti, nes negalėjo išgelbėti savo vaikų tik dėl to, kad neturi pinigų toms injekcijoms? Ir tada įvairiose šalyse ims burtis jau mūsų teroristai.
Analizuodami ketvirtosios pramonės revoliucijos pasekmes mokslininkai kalba ir apie tokį scenarijų – žiaurų nelygybės modelį. Todėl kaskart ir pabrėžia ne pinigų, o moralės iškėlimą aukščiau visko ir socialiniai atsakingą požiūrį. Ką rinksimės mes?