Ne mažiau svarbus solidarumas yra ir prekybos su Bendrijai nepriklausančiomis - trečiosiomis šalimis klausimais. Šie pamatiniai principai ilgą laiką buvo nekvestionuojama Europos Sąjungos teisės dalimi, tačiau keletas pastarųjų įvykių sudaro pagrindą abejonėms.
Prieš kiek daugiau nei mėnesį beveik vieša paslaptimi tapo žinia, kad kelios Europos Sąjungos valstybės narės slapta derasi su Rusija dėl pastarosios įvestų prekybos sankcijų atšaukimo ar sušvelninimo.
Greitai pasitvirtinę gandai teigė, kad keletas valstybių narių (kurių pavadinimų mandagumas vis dar neleidžia viešai minėti), tradiciškai itin teigiamai žiūrėjusių į Rusiją mėgina susitarti dėl galimybės išvengti Rusijos paskelbtų ekonominių sankcijų ES žemės ūkio produkcijos eksportui.
Atrodytų - kas čia keisto - valstybės siekia savo verslui palankesnių sąlygų, o galimybė įsitvirtinti didelėje, nors ir sunkiai prognozuojamoje Rusijos rinkoje yra laukiama žinia.
Nepaisant to, kiek gera žinia apie tokias derybas būtų atskirų valstybių narių atskirtiems ūkio sektoriams, tačiau pačiai Europos Sąjungai ir Lietuvai tai yra vienareikšmiškai bloga naujiena.
Kaip žinia, Europos Sąjungos prekybos su trečiosiomis šalimis klausimai yra išskirtinė Bendrijų (ES) kompetencija. Tai numatyta 133-ąjame šiuo metu galiojančio pagrindinio ES dokumento - Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo.
Steigdamos ES valstybės narės sutarė, kad vardan bendro tikslo atsisako dalies savo suvereninteto, o vieningos prekybos su trečiosiomis šalimis taisyklės padės užtikrinti tolygias konkurencines sąlygas ES viduje ir vienodas sąlygas eksportui. Todėl išorės prekybos klausimai buvo perduoti viršnacionalinei - Bendrijų kompetencijai.
Paaiškėję faktai dėl nuo pernai vykstančių tiesioginių kai kurių valstybių narių prekybos derybų su Rusija iš esmės griauna pasitikėjimą ne tik vieningos ES prekybos politikos efektyvumu, tačiau ir jos galimybėmis apskritai vykdyti bendrą išorės politiką.
Juk jei vienos valstybės narės dėl merkantilinių trumpalaikių interesų pradės kelti grėsmę bendrai priimtoms nuostatoms - kas tada liks iš vieningos Europos idėjos?
Pasinaudodamas savo, kaip EP nario galimybėmis, kreipiausi į Europos Komisiją su prašymu paaiškinti kaip ji vertina tokius faktus ir kokių priemonių ketina imtis.
Europos Komisija, kaip ir daugeliu panašių atveju, į klausimą dėl to, kaip vertina tiesiogines atskirų valstybių narių prekybos derybas su Rusija, atsakė pakankamai aptakiai.
Už išorės prekybą atsakingos komisarės C. Malmström pateiktame rašte teigiama, kad „paaiškėjo, kad pastaraisiais mėnesiais įvyko dvišalių ES valstybių narių ir Rusijos susitikimų sanitarijos ir fitosanitarijos klausimais, apie kuriuos Komisijai ar kitoms valstybėms narėms nebuvo pranešta".
Komisijos narė pakartoja įsipareigojimą vykdyti jai ES sutartimi priskirtą steigiamųjų sutarčių priežiūros pareigą,, akcentuodama, jog „Komisija siekė ir toliau sieks, kad valstybės narės nesudarytų šios srities dvišalių susitarimų su Rusija".
Taip pat džiugina ir komisarės ryžtas patikrinti galimų valstybių narių ir Rusijos dvišalių prekybos susitarimų nagrinėjamuoju klausimu suderinamumą su ES teise.
Tiesa, oficialaus atsakymo, kada ir kaip tokie patikrinimai bus vykdomi sulaukti taip ir nepavyko. Kartu Komisija neatsakė į pagrindinį klausimą - kaip gi ji planuoja užtikrinti, kad valstybės narės nepažeidinėtų Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 133-iojo straipsnio, ypač šiuo, visai Europai svarbiu momentu.
Prekybos su Rusija klausimai yra itin svarbūs. Ne vien dėl to, kad tai yra didžioji mūsų kaimynė. Taip pat ne tik dėl to, kad kalbama apie žemės ūkio produkciją, sudarančią didelę Lietuvos eksporto dalį. Turime suvokti, kad neseniai išaiškėję faktai dėl vienašalių slaptų prekybos derybų visų pirma yra grėsmė Europos Sąjungos vienybei ir jos patikimumui tarptautiniuose santykiuose.
Nereikia pamiršti, kad išorės prekyba yra vienas iš nedaugelio tarptautinės ES „minkštosios" galios instrumentų. Neblogas to pavyzdys - nuo šeštojo dešimtmečio ES įgyvendinama paramos politika Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno šalims, šiuo metu apimanti daugiau nei šimtą valstybių-partnerių.
Ši politika be prievartos, naudodama tik ekonominius svertus, paskatino daugelį šalių partnerių vykdyti socialines reformas, gal ne taip greitai, kaip norėjosi, skatinti demokratinius procesus.
Kritinių priemonių - prekybos sankcijų - ES griebiasi tik labai retais atvejais, ir tik turėdama labai aiškius tikslus - siekdama paskatinti atskiras valstybes laikytis pamatinių pagarbos žmogaus teisėms ir laisvėms principų, atsisakyti agresyvių ketinimų.
Sankcijas taikyti sugalvoja ne mistiniai Briuselio eurokratai. Dėl tokių sankcijų sutaria visų valstybių narių vadovai. Ir kertine tokių sankcijų efektyvumo sąlyga yra tai, kad visos ES valstybės narės jų laikosi.
Asmeniškai aš tikiuosi, kad Komisija paskelbs visą turimą informaciją apie slaptai besiderėjusias šalis. Viešumas šiuo atveju būtų derama bausmė už solidarumo principo pažeidimą. Taip pat tikiuosi, kad pasikartojus tokiems faktams, Komisija, kaip, ES sutarčių sergėtoja kreipsis į Europos Teisingumo Teismą, galintį skirti ženklias baudas už pamatinių ES sutarčių principų pažeidimus.
Ketinu ir toliau sekti šio klausimo eigą bei užtikrinti, kad Komisija deramai prižiūrėtų vieningos europinės išorės prekybos politikos įgyvendinimą. Juk tik veikdama kartu ES gali tapti efektyvia ir pasaulyje gerbiama jėga, galinčia užstoti ir padėti skriaudžiamiems.