Skaičiai pasirodė kraupūs, dėl to pasinagrinėjau tyrimą. Pasirodo, šio konkretaus rodiklio duomenys yra 2013–2015 m. Lietuvoje bendras savižudybių skaičius pastaruosius kelerius metus mažėjo, nuo tūkstančio savižudybių kasmet 2015 m., dabar Lietuvoje įvyksta daugiau nei 600. Vis dar ypač didelis skaičius, tačiau mažesnis.

Šaltinis: UNICEF

Blogoji žinia yra ta, kad pasižiūrėjus į naujausius duomenis būtent jaunų žmonių savižudybių skaičius beveik nemažėja.

15–24 m. savižudybių rodiklis 100 000 gyventojų


2015

2016

2017

2018

2019

15–24 m.

20,7

13,6

14,3

12,6

16,6

Šaltinis: Higienos institutas

15–19 m. savižudybių rodiklis 100 000 gyventojų, Šaltinis: Eurostat

Atrodytų neįtikėtina – juk absoliuti dauguma nelaimių įvyksta ne šiaip gyvenant atsiskyrus miške, o vaikštant į mokyklą, matantis nuolat su mokytojais, bendraklasiais, tėvais, specialistais, būnant sociume. Kas jame turi įvykti, kad jauni žmonės ne tik galvoja apie savižudybę, ne tik pamėgina, bet ir galiausiai atima sau gyvybę.

Mokykla yra ta vieta, kuri gali tapti saugia erdve, jeigu turi problemų šeimoje ar kas nors nesiseka gyvenime. Jeigu visi – nuo mokytojų iki kavinės darbuotojų – bus įsitraukę į patyčių prevencijos ir savižudybių prevencijos programas, jeigu mokyklos vadovybei tai atrodys svarbu ir ji nuolat – ne vienerius metus į penkmetį – skirs tam dėmesio. Jeigu mokytojai, mokyklos darbuotojai, socialiniai pedagogai ir kiti bus apmokyti atpažinti savižudybės grėsmės ženklus, kitas psichosocialines problemas ir nukreipti iššūkius patiriančius jaunuolius pas specialistus.

Mokykla gali tapti ne tik saugia vieta emociškai, bet ir tiltu į dideles galimybes ir pasiekimus. Nepaisant to, jeigu nesi iš privilegijuotos šeimos ar susiduri su sunkumais. Jeigu tik sprendimų priėmėjams ir politikams – ne tik švietimo, bet ir sveikatos sistemoje – rūpėtų skirti nuolatinį dėmesį veikiančioms prevencijos programos mokyklose, nuolatinius finansus joms – ne užkišinėjant ir pritempinėjant prie ES programų, kaip tai yra daroma iki šiol.

Nerandant pagalbos šeimoje ar mokykloje, vaikai turi gauti prieinamą konsultaciją anonimiškai, pavyzdžiui, Vaikų linijoje, kuri 2019-aisiais galėjo atsiliepti į kas antrą vaikų skambutį. Svarbu ne tik padėti nevyriausybininkams, bet ir apskritai skirti papildomą finansavimą emocinės pagalbos ir savižudybių prevencijos priemonėms: didinti psichologinės paramos ir pagalbos prieinamumą, sudaryti galimybes per kuo trumpesnį laiką gauti psichologo konsultaciją. Ypatingą dėmesį skirti specialiųjų poreikių vaikams ir jų tėvams.

Tiek ŠMSM, tiek SAM privalo stebėti savižudybių duomenis realiu laiku ir operatyviai reaguoti, koreguojant veiksmų planą. Įvykusi savižudybė gali paskatinti kitas aplinkinių savižudybes – tokiu būdu susidaro savižudybių klasteriai. Duomenų stebėjimas ir operatyvus reagavimas padėtų tam užkirsti kelią.

Dažnai debatuose mes girdime klausimus „o tai ką ir kaip daryti konkrečiai?“. Įvairios pasaulio šalys turi patirčių su mano aukščiau įvardintomis priemonėmis, tai yra žinoma, išbandyta, pritaikyta. Ir tai veikia. Tiesiog imkime ir darykime. Bet tai juk ne koks primityvus draudimas ar bauda, neįgyvendinsi jo per valandą. Čia sunkiau – neuždrausi nusižudyti. Tam reikia nuolatinio dėmesio, ir tai tikrai galima pakeisti.